Norvegijos lietuvių bendrijos pirmininkė Daina Bogdanienė piktinasi Norvegijos žiniasklaida (dienraštis „Dagbladet“, rašantis apie nusikaltėlius iš Lietuvos), jos supratimu, už lietuvių mažumos Norvegijoje menkinimą. Laiške Norvegijos žiniasklaidai ji rašo: „Lietuva vis dar tebėra neturtinga šalis, mes sutinkame, kad reikia dar daug padaryti, siekiant pasiekti tą patį lygį kaip kitose Vakarų Europos šalyse. Tačiau mes mylime savo šalį ir mums skaudu, jog mūsų tauta nuolat negatyviai aptariama žiniasklaidoje.“
Nekalbėsiu apie faktą, jog Skandinavijos kalėjimuose bausmes atlieka jau virš tūkstančio Lietuvos piliečių. Kad jų žiaurumas pritrenkia vietinius. Tai kita tema. Tiesiog nuteikė pamąstymui kalba apie meilę Lietuvai: jeigu mylime savą šalį, tad kodėl ją paliekame savo noru – visam laikui?
Paliekame, kad statytume gerovės valstybę kitoje šalyje. Kodėl ne Lietuvoje prisidėti savo darbu prie bendro gėrio, atviros visuomenės kūrimo? Žinau, mano žodžiai žeis vieno ar kito išeivio savigarbą. Bet, pasitraukus iš savo šalies, metus ją sunkumo akimirką, ar apie meilę savo šaliai galima įtikinančiai kalbėti? Juk niekas iš šalies nevarė, išvažiuota savo noru į gerovės valstybę „ant visko gatavo“, be jokių pastangų. Tai jos gerovė yra statoma, ne Lietuvos. Tos, kurią sakome mylintys.
Sovietų diktatūros laikais už antisovietinę veiklą buvau priverstas palikti savo šalį (www.vinokuras.lt), kaip ir pokarinė išeivių banga, dažniausiai inteligentija. Mes buvome fiziškai priversti. Tačiau, kas privertė, su kokiu botagu, kokia jėga išvarė bendrapiliečius iš savo namų šiandien? Ar Lietuvoje kilo maras ir badas? Ar į gatves neįmanoma iš baimės būti papjautam, apiplėštam, išeiti? Juk šito „gero“ netrūksta ir Norvegijoje ar bet kur kitur, ar ne taip? Galime pateikti milijoną argumentų prieš gyvenimo kokybę ir ekonomines sąlygas Lietuvoje ir visi jie bus teisingi. Išskyrus vieną: čia nieko negalėjau padaryti. Netiesa. Galėjome. Galime. Turime.
Manau, kad dalis emigravusių nesutiks su šiuo teiginiu. Mano kandidatūrai į Lietuvos Respublikos Seimą tokia mano pozicija tikrai gerbėjų nepadidins, gal net sumažins. Bet kodėl turėčiau nereaguoti į pareiškimus apie meilę per atstumą?
Pastebėjau tokią nemalonią tendenciją: kai kurie išeiviai jaučia malonumą piktintis svečia šalimi, ta šalimi, ją priglobusią. Gyvenau Švedijoje trisdešimt metų. Ne kartą girdėjau pareiškimus „kokie tie švedai kvaili, nes viskuo ir visais pasitiki, juos taip lengva apgauti“. Kai kurie piktinasi tapę antrarūšiais piliečiais, nes „į juos žiūrima, kaip į afrikiečius“. Tada jau pats laikas kovoti už savo teises, prieš diskriminaciją. Juk ji tikrai yra ir Norvegijoje, ir Švedijoje, ir Anglijoje. Tai paaiškinkite man, nesusipratėliui, kuriam galui palikti savo šalį, kai svečioje šalyje tave laiko trečiarūšiu žmogumi?
Arba kita tendencija: neapykanta Lietuvai, savo Tėvynei. Juk kažkaip reikia pateisinti savo nesugebėjimą kurti savo gerbūvį sunkiomis sąlygomis. „Kiti kalti“ skamba geriau. Todėl bet kokia nelaime žavimasi, džiaugiamasi. Pavyzdžiui, teigiama: „Nėra teisybės Lietuvoje, todėl balsuosime už kvazi „politinę nepolitinę“ partiją, nors puikiai žinoma, kad ta kvazi partija iki kelių subridusi į dviejų nekaltų nužudytų žmonių kraują.
Tai gal pats laikas grįžti namo ir čia pradėti kovoti prieš korupciją, diskriminaciją, ksenofobiją, prieš žmones žeminančius kai kuriuos biurokratus? Iš meilės Lietuvai. Dar keletas metelių ir, žiūrėk, taps ta mūsų Lietuva „tokia pati, kaip Norvegija“. Na, gal nelabai. Tos naftos ir lašišų mes kaip ir neatrandam...
Išsakiau savo gana emocingą poziciją. Aš pats su šeima grįžau namo prieš dešimt metų. Dalinuosi tuo pačiu gyvenimu, ta pačia kasdienybe su kitais bendrapiliečiais. Nesu joks turtuolis, bet vaikai lanko mokyklas, aprengti ir sotūs. Kaip ir Vakaruose išeiviai, esame paėmę paskolą banke. Atliekame savo darbus. Niekam nesilenkiame ir kyšių niekam nemokam. Dalinamės su kitais kuo galime, kaip ir kiti su mumis. Siekdamas tapti Seimo nariu, atsisakiau Švedijos pilietybės. (Nors esu už dvigubą pilietybę.) Kai kas čia, Lietuvoje sako, kad išprotėjau: „Geriau man tą pilietybę atiduotų“. Neišprotėjau. Nenoriu „jaustis pirmarūšiu“ vien tik todėl, kad turiu kitos valstybės pasą. Ar ne taip jaučiasi ne vienas emigrantas kelioms dienoms atvykęs į Lietuvą?
Taigi tiesiog noriu čia, Lietuvoje, prisidėti prie bendro gėrio kūrimo. Nenoriu stovėti šalia. Ar tikrai įmanoma nuoširdžiai mylėti savo šalį, iš kurios pasitraukei niekieno nevaromas? Juk lengviau kaltinti visus ir visą, o ne patį save dėl nesugebėjimo susikurti savo gyvenimą savo nuosavoje šalyje. Sakoma: „Mums čia nėra jokių šansų, todėl – varom iš čia“. Ar kas gali man pasakyti, kiek iš visų savo noru palikusių Lietuvą tapo turtuoliais? Tapo vidurine klase ir joje pritapo? Tapo garsenybėmis? Dauguma kitiems lenkia nugaras ir niekuomet netaps tuo, kuo jie įsivaizdavo.
Tai kur ta gyvenimo kokybė? Kas ta laimė svetimoje šalyje? Laimė, kurios negalėsi niekaip pasidalinti su tėvynainiais Tėvynėje? Na, siunčiami pinigai saviškiams, pasakysite. Bendra suma išties įspūdinga Lietuvos sąlygomis. Bet, likę čia, būtume į bendrą iždą sunešę dešimteriopai daugiau.
Gyvenimo kokybė? Kartą rašiau savo eilėraštyje, gyvendamas Švedijoje: „Už lango sukasi vienišos snaigės/ tokios pačios, kaip Lietuvoj/ už sienos pravirko svetimas vaikas,/ o aš lyg vagis įstrigęs tamsoj“. Arba kitas, iš „Laiško draugui“: „Nepalik mūšio lauko, kaip aš palikau/ man beliko dabar, tik raudoti/ ar supilti į gerklę alaus kuo daugiau/ kad mintys imtų putoti/ Vidurnaktis, jau baigiu/ lauksiu gaivinančio ryto/ o ten, šypsodamas vartysiu akis/ kad ilgesio nieks nematytų“.
Suprantu skausmą, nostalgiją, svetimumo jausmą, nes pats buvau emigrantas. Todėl neatsiprašinėsiu, jei ką užgavau. Mylite Lietuvą? Tai aktyviai dalyvaukite rinkimuose spalio 14 dieną. Rinkitės atsakingai tas partijas, kurios daugmaž atitinka vakarietiškas analogiškas partijas. Taip įsigysite teisę iš tų partijų vadovų reikalauti, jiems priekaištauti. Neleiskite iš niekuo nepagrįsto pykčio „ant Lietuvos“ balsuoti už aferistus, politinius telefoninius sukčius. Juk sakome, kad mylime Lietuvą. Bent kas ketverius metus tai ir reikėtų įrodyti.
