Lietuva dabar gyvena pagal dvi konstitucijas – rašytinę, kuri prieinama visiems Lietuvos piliečiams, ir Konstitucinio Teismo interpretuotą Konstituciją, kurią supranta tik ši institucija, ir tai piliečiams kelia daug problemų, nes jie nebežino, kas atitinka Konstituciją ir kas ne, mano profesorius habil. dr. Alfonsas Vaišvila.
„Faktiškai gyvenam pagal dvi konstitucijas. Vieną rašytinę, kurią mes priėmėm referendumu, ir antrą Konstituciją, kurią kuria Konstitucinis Teismas, ir tik šitie devyni žmonės žino, kas yra Konstitucija. Teikdamas nerašytai Konstitucijai pirmenybę prieš rašytinę, Konstitucinis Teismas vis kartojo, kad negalima Konstitucijos skaityti pažodžiui, vadinasi, piliečiai netenka Konstitucijos, ji yra nusavinta devynių žmonių“, – ketvirtadienį naujienų agentūroje ELTA surengtoje spaudos konferencijoje „Kodėl turėtume pasitikėti Lietuvos teisėtvarkos sistema?“ kalbėjo A. Vaišvila.
A. Vaišvila pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas perima JAV modelį, kur Aukščiausiasis Teismas turi labai daug galių laisvai interpretuoti Konstituciją, tačiau ten jau kyla daug diskusijų, ar tokia sistema nesukuria teismų diktato. Taip pat, jo nuomone, demokratijos principus pažeidžia tai, kad piliečiai Lietuvoje į Konstitucinį Teismą negali kreiptis tiesiogiai, tam reikalingi tarpininkai.
Kaip apskritai didžiausią Lietuvos teisinės sistemos ydą A. Vaišvila įžvelgė sistemingo požiūrio į teisės sistemą nebuvimą. Pasak jo, visos sistemos dalys atstovauja tik pačios sau, nemato visumos. Šią funkciją, jo manymu, turėtų atlikti Prezidentė.
„Prezidentas – tai bendroji akis, kuri faktiškai stovi virš valstybės, mato valstybės problemas, jos ateities perspektyvas, poreikius. Prezidentui suteikta įstatymų iniciatyvos teisė. Jei Seimas nenori ko priimti, jis gali siūlyti, jis gali vetuoti. Prezidentas aiškiai turi stebėti teismų veiklą. Ne kištis į konkrečių bylų sprendimą, kaip Prezidentė pradėjo daryti, bet stebėti sistemas, demokratizuoti teismus dėl tarėjų dalyvavimo, komentavimo. Šiuo metu mūsų Prezidentė šitos funkcijos neatlieka, ji, nežinau ko pagauta, ėmė į bylas kištis“, – sakė A.Vaišvila.
Profesorius dr. Saulius Arlauskas pažymėjo, kad tinkamai vykdyti savo pareigas Prezidentei trukdo ir jos mažos galios, lyginant su atsakomybe, ir tai taip pat yra teisinės sistemos problema.
„Santykis su Prezidento institucija, mūsų Prezidentės statusas yra labai sudėtingas. Viena vertus, įsipareigojimai dideli piliečiams, kita vertus, ji tų realių svertų, galių neturi. Ji išeina į viešumą, negali neišeiti, tarkim, pedofilijos skandalas, ji turi kažką pasakyti, ji pasako“, – dėstė S. Arlauskas.
Tuo tarpu Seimo narys Vytautas Gapšys mano, kad, nepaisant ne itin didelių galių, padėtį Prezidentė išnaudoja neblogai ir gali daryti teigiamą įtaką.
„Prezidentė yra ir politikė tuo pačiu. Kartais yra tokių dalykų, kur priklauso ne tik nuo to, kas parašyta, bet ir kaip susikuri galimybes. Jei tau kitos institucijos leidžia priiminėti daugiau sprendimų negu tiesiogiai parašyta Konstitucijoje, išplėsti tą galią, tai aš suprantu, kad natūralu. Jeigu visos sutaria, kad tą problemą turi išspręsti, tarkim, ne parlamentas, o Prezidentas, šiek tiek kompetencijos paduodant į kitą pusę, nepažeidžiant Konstitucijos ir įstatymų, tai yra galimas variantas“, – aiškino V. Gapšys.
Pasak V. Gapšio, didžiausia Lietuvos teisinės sistemos bėda yra apskritai didelis Lietuvos žmonių nepasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis, iš ko išsivysto ir nepagarba teismams. Jis pabrėžė, kad kitose šalyse teismų sprendimai taip pat būna nepalankūs kažkuriai pusei, bet šiose šalyse teisėsauga pasitikima daug labiau ir neprotestuojama.
„Dabar jeigu įvyksta nužudymas, kažkoks gaujų susišaudymas, tai visos institucijos į tai sureaguoja labai rimtai, o nepriklausomybės aušros periodu tai buvo prokurorų kasdienybė, vos ne karo sąlygomis gyveno. Ar mes norime grįžti į tuos laikus, kai valstybėje nėra gerbiama teisinė sistema? Kai ji dar tik kūrėsi, aš suprantu, kodėl buvo sunku įrodyti, kad tu esi pakankamai stiprus užtikrinti ją. Bet ar mes dabar norim atiduoti tai, ką mes per tokį laiką iškovojom? Ar mes leisim sau tokią prabangą to negerbti?“, – klausė V. Gapšys.
S. Arlauskas pritarė pašnekovui: jo teigimu, Lietuvoje dauguma bylų vis dėlto sprendžiama normaliai, o nusiskundimai yra tik išimtys. Jis teigė, kad problemos kyla ir dėl to, jog Lietuvos teisinė sistema apskritai dar tik vystosi, kai kurių svarbių dalykų, tokių kaip žodžio laisvė, vaiko teisės, teisinis traktavimas dar nenusistovėjęs, diskutuojamas.
„Didžiausia problema – vadinamosios rezonansinės bylos. Jos yra sunkios bylos, jose paprastai problema suderinti kelias svarbias vertybes. Tarkim, pedofilijos skandalo atveju: reikia teismo sprendimą vykdyti, tai šventas dalykas, teisinė valstybė be šito negali būt. Bet yra ir kitas dalykas – vaiko interesas ir vaiko teisė. Kada mes atrandam konfliktą tarp šitų vertybių, ir nėra modelio, patirties, supratimo, kaip šitą dalyką spręst, ir teisėjui yra sudėtinga. Ir kas yra teisė, iškyla klausimas, ir spaudimas iš visokių visuomenės grupių atsiranda, o teisėjas irgi žmogus“, – aiškino S. Arlauskas.
