Lygiai prieš 10 metų dienos šviesą išvydusio pirmojo savaitraščio „Šiauliai plius“ numerio pirmajame puslapyje spausdintas interviu su Šiaulių miesto garbės piliečiu Antanu Sireika, kuris tuo metu buvo Kauno „Žalgirio“ vyriausiasis treneris. Per 10 metų daug vandens nutekėjo, treneris „Šiauliai plius“ skaitytojų buvo išrinktas labiausiai miestą garsinančiu žmogumi, treniravo Kazanės „Uniks“, „Lietuvos ryto“, Šiaulių „Šiaulių“ komandas ir, galiausiai, prieš dvejus metus iškeliavo į Tekančios Saulės šalį. Gegužės viduryje į Šiaulius grįžęs A. Sireika sako, kad dveji metai Japonijoje jį pakeitė labiau, nei 20 metų gyvenimo Lietuvoje, rašoma savaitraštyje „Šiauliai plius“.
„Privalėjau labiau nusilenkti – iki žemės“
Vidurdienį Šiaulių centre į peršviečiamą lauko kavinės stogą ima daužyti sunkūs lietaus lašai. A. Sireika šypteli ir sako, kad jam toks oras, kada šilta, drėgna ir ant galvos nelyja – pats mieliausias.
Po pirmosios Šiauliuose praleistos savaitės jis jau ėmė priprasti prie pasikeitusio laiko – sukeitė Japonijos naktį su Lietuvos diena. Gali atsitikti taip, kad dieną su naktimi jis vėl turės sukeisti. Šiuo metu turi du mėnesius pagalvoti, ar vėl grįš dirbti ir treniruoti Japonijos komandos. Greičiausiai išvyks, pratęs pasibaigusią dvejų metų sutartį, mat tvirtai tiki, kad vyro pareiga – aprūpinti šeimą. Savo žmonai Aurelijai jis seniai pasakė, kad jai dirbti valdiško darbo, kurti verslo nereikia – jos didžiausias ir atsakingiausias darbas, paskirtis – būti žmona ir sūnaus bei dukros mama.
- Prieš aštuonerius metus Jūsų klausėme, kaip jaučiatės, kai įėjus į areną žiūrovai atsistoja ir ima ploti. Tada atsakėte, kad užstringa žodis gerklėje, atrodo, kad ima kauptis ašaros, o visas kūnas pašiurpsta. Ar Japonija padovanoja tokių jautrių akimirkų?
- Ten būna dar jautresnių akimirkų. Geriausi krepšinio žiūrovai yra Lietuvoje ir Japonijoje. Arenose vidutiniškai susirenka trys tūkstančiai žiūrovų ir nesvarbu, ar mūsų komanda laimėjo ar pralaimėjo, aš visada girdžiu skanduojant „Šireika“. Po paskutinių varžybų, kurias komanda pralaimėjo, publika stovėjo, plojo, dėkojo. Galiu pasakyt, kad mano širdis verkė ir gal viena kita ašara ištryško. Ten niekas nešvilpia, visi stovi, laukia, kol krepšininkai arčiausiai sėdinčius palies ir išeis. Lanksčiausi į visas puses, o kai išėjau į lauką, pasitiko minios žmonių. 50 metrų iki autobuso ėjau gal 20 min. Moterys verkė, siekė fotografuotis, o man, dideliam stambiam jaučiui, suspaudė širdį. Atrodo, esu kietas, bet esu labai jautrus. Mane tiek sujaudino, kad socialiniame tinkle parašiau komentarą, kad dar per mažai žiūrovams nusilenkiau. Privalėjau labiau nusilenkti – iki žemės. Atsisukęs žmonėms pasakiau, kad jie geriausi fanai pasaulyje.
- Dabar Jums apsisprendimų metas, tačiau apsisprendimų gyvenime būta ir daugiau. Ar nūdienos kryžkelė lygiai tokia pati kankinanti, kokių išgyvenote anksčiau?
- Kuo toliau gyveni, tuo labiau pripranti. Tokia mano profesija, žinai, kad sukrėtimų neišvengsi, ypač būdamas treneriu. Jei prasti rezultatai, žinai, kad treneriai turi keistis. E. Messina, vienas geriausių pasaulio trenerių, dirbdamas su Maskvos „CSK“, pripažįsta, kad išgyvena blogiausią laikotarpį. Matyt tai susiję su gamta, su Dievu, kodėl komandai sekasi, kodėl – ne. Pirmą kartą man buvo sunku komandą palikti, paskui gyvenimas pamokė. Lietuvoje treneriai itin dažnai keičiasi. Žinau gerą posakį – užsidaro vienos durys, atsidarys kitos. Niekas nežino, kas bus už jų. Yra likimas, nuo kurio nepabėgsi. Reikia mokėti protingai išeiti iš situacijos.
Pagarba ir rūpestis – kiekvienam
- O kai atsivėrė durys į Japoniją, ar tada galvojote, kad į geresnį gyvenimą jos atsidaro?
- Tuo metu man buvo baisu, kad reikia palikti namus. Esu sėslus, kai prisirišu, man sunku kažką pakeisti. Mano horoskopo ženklas – Jautis. Esu žemės gyvūnas ir jei mane žole šeria, esu ramus. Jei parodo raudoną spalvą, būnu labai piktas. Prisirišu, gal save suvaržau, nenoriu blaškytis. Tačiau išėjo taip, kad kai reikėjo išvažiuoti, buvau nusivylęs.
Lietuva, Šiauliai – mano namai, miestas pats gražiausias. Nevertinu Šiaulių pagal kokį nors kriterijų, kuo miestas geras. Man jis pats svarbiausias. Gimtinės ir mamos juk nepasirinksi. Kai išvažiavau, buvo labai sunku. Dieve mano, juk tai – Japonija. O nuvažiavęs nustebau. Galvojau, kad Lietuvoje krepšininkams treniruotis sąlygos geros, o ten radau neįtikėtino lygio krepšinį. Profesionalų lyga dar tik kyla, yra 12 komandų, viskas – NBA stiliuje. Aprūpinimas puikus, salėje ne 2-3 val. praleidi, o pusę dienos. Yra kokie aštuoni pagalbininkai, žaidėjams niekuo nereikia rūpintis. Medicina, masažai prieš ir po treniruotės. Jie ten tinginiauja. Tas pats ir treneriams – gauni visą informaciją, kokios tik panorėsi.
Japonijoje žmonės negyvena be kompiuterių, „iPhone“. Jie nieko nežino, kas yra už kampo. Einam su kolega, sakau, kad buvom jau už to kampo. Pakelia kompiuterį, pažiūri, sako – tikrai. Jiems niekuo nereikia rūpintis, viskas suplanuota, viskas vyksta sekundžių tikslumu.
- Ar taip yra geriau, kai viskas už tave padaroma ir nereikia žinoti, kokia gatvė už kampo?
- Toks jų gyvenimo būdas. Jie nesirūpina tuo, kas jų neliečia. Žiūri tik tiesiai, žmonės nesidairo į šalis. Net prasilenkdami gatvėje vienas į kitą nežiūri. Eina krepšininkai, aukšti žmonės, niekas į juos neatsisuka. Kur nors Palangoje mūsų žmonės ramiai praeiti negali. Žmona man visada sako eiti su draugu priekyje, o ji su drauge lieka už mūsų. Ko tik apie mus neprisiklauso, kokių nustebusių ir smalsių žvilgsnių neprisigaudo. Japonijoje žmonės yra lepinami. Naudojasi navigacija, net jei kelias visiškai aiškus. Stebisi, kaip aš kelią prisimenu. Aiškinu, kad mąstyti reikia. Aiškinu ir kad krepšinyje reikia mąstyti. Braižau, kaip reikia po aikštę bėgioti ir mokau galvoti, nes bėgdamas tiksliai, kaip nurodyta, gali į gynėją atsitrenkti. Mokau improvizacinio žaidimo ir matau, kaip jiems nelengva. Klausia, o ką, treneri, darysime, kai planas nepavyks, koks bus planas „B“? Atrodo, kad jie gyvena lyg kompiuteriniame žaidime. Maži vaikai ledus valgo, „iPhone“ kiekvieno rankoje. Gal ir pas mus taip bus – papykstame ant sūnaus, kad jis iš kompiuterio neišlenda. Paskui galvojame, kad visas pasaulis eina prie gyvenimo kompiuteryje. Žmonių tarpusavio santykių mažėja, gyvai žmonėms nebereikia susitikti, žmonių santykiai šąla.
- Japonija garsi savo tradicijomis, kultūra, nejau visa tai keliauja užmarštin?
- Yra žmonių, kurie domisi sportu, yra žmonių, kurie domisi kultūra, bet nėra žmogaus, kuris domėtųsi viskuo. Nebendravau su kultūros atstovais, bet paklausiau kolegų krepšininkų, kas naujo Australijos pasaulio teniso čempionate. Jie nieko nežinojo. Netoli nuo namų vyko „Formulė 1“ varžybos. Apgailestavau, kad nenuvažiavau gyvai pažiūrėti, o jie nustebę, nežino, kad tokie renginiai vyksta, nes tai nesusiję su darbu. Jų visas gyvenimas yra darbas, bet viskas yra daroma žmonių gerovei. Niekur nėra purvo, net į ryžių laukus asfaltas nutiestas, visos durys automatiškai atsidaro. Jei išrinktoji valdžia pabandytų nevykdyti pažadų, niekada daugiau ji nebūtų išrinkta. Rinkimuose dalyvauti – pareiga. Jie žino, ką žmogus pasižadėjo, turi vykdyti. Ten meras su žmonėmis bendrauja paprastai. Pagarba, rūpestis rodomi kiekvienam, nes jis ne diktatorius, o tarnas.
Pakėlei balsą – įžeidei žmogų
- Kur slypi paslaptis: žmonės sulindę į kompiuterius, tačiau geba tokias gyvas emocijas reikšti sporto arenose?
- Reikia gebėti užsiauginti sirgalius. Mūsų krepšinio klubo sportininkai dirba su žiūrovais. Nepakanka skelbimus klijuoti, kad varžybos įvyks. Vykdavome į prekybos centrus, reklamuodavome varžybas, dalindavome lapelius su pranešimais. Po tokių akcijų salės būdavo perpildytos. Vėliau žmonės susižavi ir ateina dažniau. Pas mus arenose daugiausia vyrai, o ten – moterys. Gal ateina į aukštus vyrus pažiūrėti, nes Japonijoje žmonės maži. Bilietai kainuoja mažiausiai 20 JAV dolerių. Perka žmonės bilietus arčiausiai salės, kad šalia trenerio pasėdėtų, gauna progą nusifotografuoti su krepšininkais. Jie taip džiaugiasi, batukus nusimovę į salės vidurį ateina.
- Jei apsispręsite vykti į Japoniją, ką lietuviško, nebūtinai materialaus, norėtumėte ten nusivežti?
- Labiau norėčiau iš Japonijos į Lietuvą atvežti. Pirmiausia – pagarbą žmonėms. Ten gatvėse niekas nesignalizuoja, niekas automobilių nelenkia. Japonijos keliai aukščiausio lygio, visur pravažiuosi. Nėra žvyrkelių. Sakiau Šiaulių savivaldybei, kaip jie turėtų darbą organizuoti. Atvažiavau Japonijoje į savivaldybę dokumentų tvarkytis, gauti draudimą, laikiną pasą, registraciją, kitus dokumentus. Padaviau pasą – man viską sutvarkė per pusvalandį. Nereikia žmogui bėgioti po įstaigas – viskas organizuojama taip, kad tik žmogui būtų patogiau. O pas mus dar kaltas pasijunti, kad atėjai. Japonai neprisimena blogio. Klausiau apie Fukušimą, Hirosimą, Nagasakį – nieko jie nekalba. Blogybių jie stengiasi neprisiminti, nepasakoja, nesiguodžia. Kreipsies – nusilenks iki pat žemės ir stengsis padėti.
- O Jūs pats pasikeitėte?
- Tapau ramesnis. Vos pradėjęs ten dirbti, užrėkiau ant krepšininko, visi apstulbo. Pasirodo, negalima šaukti, nes šaukimas – žmogaus įžeidimas. Pakėlei balsą – žmogus sunyksta, pasislepia savy. Turi turėt kantrybės ir ramiai išaiškinti. Japonijoje, jei kalbi pakeltu tonu, reiškia – pyksti. Japonai sako, kad jei tu pyktį įsileidai, tavy neliko vietos meilei. Jei pyksti, pats save nervini. Antrais metais supratau, kad jei nori kažko išmokyti kitus, pats turi mokytis. Aišku, nerviniesi, jei pralaimėjai, kažkas nepasisekė, bet pasitelki ne pyktį, o galvoji, kaip žmogui pasakyti, kad jis pasitaisytų. Ateini, draugiškai apsikabini, paaiškini, ir situacija keičiasi. Perskaičiau patarlę, kaip reikia elgtis gyvenime. Taip pat, kaip kalnuose. Nueini ir sušunki garsiai: „Aš tavęs bijau“. Koks aidas grįš? O jei pasakysi: „Aš tave myliu“? Ir gyvenime taip reikia. Aš pats kažkada pasipūtęs būdavau. O per du metus Japonijoje išmokau tiek, kiek per 20 metų nebuvau išmokęs.
- Nejau kažkur giliai neturėjote to pagarbos, mandagaus elgesio su kitu žmogumi daigelio?
- Mes visi jį turime. Dievas yra visame pasaulyje ir jis tą gėrį, nuoširdumą davė visiems. Bet aplinka, gyvenimo sąlygos kituose gal išaugino pavydą, egoizmą. Žmogus kuprotas pasidarė. Sveiko dalijimosi tuo, ką turi, nebeliko. Gal į senatvę man čia tokios mintys? Anksčiau ar vėliau teks susitikti su žeme ar dangumi. Dažnai klausiu savęs, kodėl vienas ar kitas dalykas nutinka, šauna į galvą puiki mintis. Kartą susistačiau ratu krepšininkus ir pasakiau, kad dabar paprašysiu savo Dievo mus palaikyti, padėti, kiek gali mums visiems. Paprašiau, kad jie nesilenktų mano Dievui, bet širdyje savo Dievo palaikymo paprašytų. Tąkart sužaidėme itin gerai. Kas gali pasakyti, kad tai nebuvo kažkieno ranka iš viršaus?
- Ar Jūsų vaikai taip pat seka tėvo pėdomis?
- Ne, dukra prieš porą metų baigė Vilniaus dailės akademiją, o šiemet magistrantūrą M. Romerio universitete. Sūnus baigė Romuvos gimnaziją ir nori stoti į Sporto universitetą. Aš jam nesiūliau rinktis sporto, nes tai labai sunku. Norint būti treneriu, reikia tvirtų nervų, reikia pasišvęsti. Treneriu reikia būti širdy.
Oksana Laurutytė
