Legendinis treneris šiaulietis Antanas Sireika grįžo iš Japonijos į gimtinę trims mėnesiams. Tekančios Saulės šalyje treneris vadovauja Točigio „Brex“ klubui. Japonijoje A. Sireiką sužavėjo žmonių geranoriškumas, o gimtinės ilgesys persekiojo kasdien.
Japonai nori lietuviško krepšinio
A. Sireikos klubo pralaimėjimai vijo vienas kitą, tačiau sezono pabaigą papuošė įspūdingos pergalės. Lietuvio treniruojama ekipa net 35 taškais nugalėjo „Panasonic“ komandą, kuri per Naujuosius metus laimėjo Imperatoriaus taurę.
– Koks krepšinis yra Japonijoje?
– Visos komandos panašaus pajėgumo, o legionieriai – labai stiprūs. Jei vienas legionierius būna traumuojamas, komanda nusirita į paskutinę vietą. Žaidžiamas amerikietiško tipo krepšinis, tačiau su japonišku darbštumu. Kai po atostogų grįšiu į komandą, kursime japoniškai-lietuviškai žaidžiančią komandą. Komandos vadovybė svajoja tapti europietiško krepšinio pradininkais Japonijoje.
– Ar tai reiškia, kad jie nemoka žaisti europietiškai? Per kiek laiko tai įmanoma padaryti?
– Esu vienintelis europietis treneris toje šalyje. Dabar krepšinis pagal populiarumą Japonijoje labai žemai. Pirmas – beisbolas. Toliau – tinklinis, golfas ir daug kitų sporto šakų. Aš jiems minėjau, kol prie mokyklų nebus krepšinio lankų, tol krepšinio populiarumas ir lygis nepaaugs.
– Vos grįžęs, apsilankėte varžybose, po kurių „Šiauliai“ iškrito iš kovos dėl LKL medalių. Koks įspūdis?
– Taip, liūdna buvo tose varžybose. Ne dėl pralaimėjimo. Žaidimas prastas, o žiūrovai nusiminę. Japonijoje tokios nuotaikos niekada nepamatysi.
– Kaip japonai reaguoja į pralaimėjimus?
– Visai kitaip, nei pas mus. Visų pirma, yra pagarba žmogui. Visi klausia – treneri, ką toliau darysime? Juk yra pralaimėjimo priežastys, yra ir sprendimai. Džiaugiuosi, kad pavyko gražiai užbaigti sezoną.
Tėvynės ilgesys
Treneris pasakoja, kad išvykęs kaskart supranta, kokia brangi jam yra Lietuva. Jau po kurio laiko pradėjo ilgėtis lietuviškos žiemos, o spalvotuose medžių lapuose pastebėti tautinės trispalvės elementus:
– Štai, žiūrėkite – geltona, žalia, raudona – visai kaip mūsų vėliava. O kai porą kartų pasnigo, tai japonai sakė: čia – jūsų garbei. Paprastai ten nebūna sniego. Tik šiaurinėse salose.
– Ar japonai žino Lietuvą?
– Kai kurie sako, kad žino Sabonį ir Marčiulionį, tačiau ten žmonės į žemėlapį žvelgia visai kitaip. Štai Rusija, Kinija. O ten – pirštu uždengiama Europa. O kas ieškos dar mažo taškelio prie Baltijos jūros?
– Ką labiausiai norėtumėte atvežti iš Japonijos į Lietuvą?
– Siunčiau elektroninį laišką į Šiaulių savivaldybę. Klausiau – ar žinote, kodėl Japonijoje šilta? Todėl, kad žmonės šilti. Ar nevertėtų namų šiltinimo problemas pradėti spręsti nuo to?
Teko lankytis senovinėje japonų gyvenvietėje. Supratau, kad mums reikia grįžti kelis šimtus metų atgal ir viską pradėti iš naujo – puoselėti mūsų kultūrą, ugdyti visuomenę. Senovės Japonijoje pagarba žmogui ir nuolankumas – aukščiau visko. Jei apsivogei, ar ką netinkamo padarei, tai dar turi šansą garbingai numirti – pasidaryti charakirį.
– Dabar juk niekas charakirio nebedaro?
– Tačiau liftuose niekas nekalba, kad kitam netrukdytum. Prie traukinio durų žmonės stovi eilutėje, o ne susigrūdę į krūvą. Į varžybas niekas nebando nemokamai prasibrauti pro nesaugomą ir neužrakintą įėjimą. Jokiu būdu be atsiklausimo niekas neužsigrūs priekyje tavęs. Niekas be reikalo tavęs nelenks ir kelyje. Tiesa, pats nevairavau, nes mano teisės ten netiko. Tačiau vos grįžęs pamačiau akivaizdų skirtumą. Pas mus trūksta pagarbos žmogui.
Žmones – mylėti, o daiktais – naudotis
Treneris A. Sireika sako, kad Azijos šalys yra linkusios saugoti žmogų. Japonijoje maistas šviežias ir sveikas, o valdžia – tarnauja, ne įsakinėja.
– Ką manote apie jaunų žmonių emigraciją?
– Labai liūdna. Nežinau, kodėl jaunimas Lietuvai nereikalingas. Mano dukra baigė studijas ir užsimanė dirbti. Pasiūliau studijuoti magistrantūrą, kol galiu išlaikyti šeimą. Baigė, tačiau vis tiek nėra ką veikti. Aš mielai ją išlaikyčiau ir toliau, tačiau ji nori dirbti. Galvoja apie išvykimą svetur.
– Ar Japonijoje valdžios požiūris į žmogų yra kitoks?
– Iš pradžių galvojau, kad ten bus taip, kaip pas mus – pažadės ir netęsės. Nieko panašaus. Rinkimų pažadai tuščiai nelaidomi ir yra vykdomi. Valdžia yra tarnai. Juos lengva pakeisti. Vieną abejojantį vyriausybės vadovą lengvai pakeitė kitu, ryžtingesniu. Tik imperatorius ten yra kaip dievas.
– Gal mūsų valdžia turėtų pažvelgti į pasaulį pro japoniško suvokimo prizmę?
– Man įstrigo išmintingi žodžiai: žmones reikia mylėti, o daiktus – naudoti. Dabar darome atvirkščiai – žmonėmis naudojamės, o daiktus labai mylime. Pagarba žmogui – dalykas, kuris verčia mąstyti ir elgtis kitaip. Deja, blogis lengviau įsigeria į mūsų sąmonę. Visuotinis pavydas ugdo pačias blogiausias mūsų savybes.
– Kas labiausiai šokiravo grįžus į gimtinę?
– Išgirdau, kad mums neužteks bulvių – atveš iš Maroko. Kažkokia nesąmonė. Visada užtekdavo, žemė derlinga. Tačiau viskas daroma, kad tik pigiau, o ne žmogui geriau.
Stebėjau diskusiją, kur Maisto ir veterinarijos tarnyba bandė pateisinti genetiškai modifikuotus produktus. Sako, kad tai atpigins, pavyzdžiui, kiaušinius. Vištos jau dabar šeriamos GMO, tačiau kiaušiniai neatpigo. Kodėl mes nieko apie tai nežinome? Diskusijoje pasakyta, kad Lietuvoje jau gimsta vaikai be lyties. Tarnyba, kuri turėtų mus saugoti ir gelbėti, atsakė – o gal ten nuo telefonų spinduliavimo?
Japonų yra gerokai per 100 milijonų ir jie saugo vienas kitą. O mūsų tik trys milijonai, tačiau nebranginame. Visur tik pelnas – nusispjauti į žmogų.
– Ar toks požiūris vyrauja pas mus ir į krepšinį?
– Panašiai. Pas mus yra ne pinigai – krepšiniui, o krepšinis – pinigams gaminti.
