Tokį Konstitucinį Teismą (KT), kokį šiandien turime Lietuvoje, laikas naikinti kaip instituciją. Taip tvirtina JAV, Kalifornijoje, gyvenanti lietuvė teisininkė Aldona Meilutytė. Ji yra neseniai pasirodžiusios knygos „Ar įmanoma pagerinti Lietuvos teismų darbą?“ autorė.
Teisininkės nuomone, Lietuvoje sureikšmintas teisėjų nepriklausomumo siekinys anaiptol negarantuoja, kad jie yra nepriklausomi nuo kyšių ir politinės įtakos.
-Lietuvoje seniai kritikuojamas teismų darbas, tačiau esminių pokyčių į gera kol kas nematyti. Kokios, Jūsų manymu, yra didžiausios teismų darbo problemos ir kaip jas reikėtų spręsti?
-Kritikuok nekritikavęs, tačiau jei nieko nedarysi, niekas ir nesikeis. Lietuvos teismai - tarsi koks ligonis, kuriam pirmiausia būtina nustatyti tikslią diagnozę, paskui nuspręsti, kas ir kaip turi gydyti. Ir imtis gydyti. Tačiau valdžia kaip velnias kryžiaus bijo net diagnozės. O kaip kitaip - juk jei teismai ir kitos teisėsaugos institucijos, pirmiausia - prokuratūra, normaliai dirbtų, greičiausiai milijonierių Seime ir kitose valdžios įstaigose kiek sumažėtų.
Valdžios ponai vis dar gieda įprastą sovietmečio laikais išmoktą giesmelę: „Apskritai teismai dirba gerai, viskas gerai, tačiau trūkumų, kapitalistinio gyvenimo, atsiprašau, socialistinio gyvenimo liekanų vis dar pasitaiko.“ Štai ir naujausias tų liekanų įrodymas: o siaube, du Panevėžio apygardos teismo teisėjai paėmė kyšį - butelį degtinės, užkandos ir padangą... Visuomenė pasibaisėjusi: kokie du negražūs spuogai ant nepriekaištingai dailaus teisingumo vykdymo kūno.
Taip ir norisi pasakyti tiems dideliems aukštiems pareigūnams, „demaskavusiems“ kyšininkus: „Ačiū, vyrai, bet gal spektaklių žiūrėti mes patrauksime į garsųjį Panevėžio Juozo Miltinio teatrą.“
Be abejo, teismų, kaip ir visų kitų valdžios institucijų, didžiausia problema - atsakomybės nebuvimas. O kai nėra atsakomybės, klesti savivalė. Ji gimdo korupciją; savivalė ir korupcija - tarsi seserys dvynės, kurios visada kartu, jos neišskiriamos.
Nemanau, kad nėra būdų pareikalauti iš teisėjų atsakomybės už jų priimtus sprendimus ir neleisti teisėjams kyšininkauti. Galima juk pažiūrėti, kaip tai daroma tose šalyse, kur teismai turi visuomenės pasitikėjimą. Reikėtų pradėti nuo pačios teismų sistemos sutvarkymo, įstatymų sureguliavimo, kontrolės įvedimo. Kai nėra jokios kontrolės (o kas Lietuvoje kontroliuoja teismus?), ir šventieji suklumpa.
Lietuvoje iškreiptai suprantamas teisėjų „nepriklausomumas“. Jis keliamas į padanges, tarsi kokia izoliuota savaiminė vertybė, kuri praktiškai, deja, neretai persikūnija į savo priešybę - priklausomumą nuo kyšių, pataikavimą valdžiai ir pan. Aš, beje, už tai, kad kai kuriose ypač svarbiose tiek baudžiamosiose, tiek civilinėse bylose būtų galimybė rinktis prisiekusiųjų teismą. Prisiekusiųjų teismas - tobuliausia teisingumo vykdymo forma.
-Teismuose vyrauja nuostata tiesiogiai netaikyti Konstitucijos ir kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT) net tada, kai teismui neaiškumų lyg ir nekyla. Kaip tai vertinate?
-Apie KT turiu tvirtą nuomonę - tokį, koks jis yra Lietuvoje, seniai laikas naikinti. Jis sudarko visą mūsų teismų sistemą, KT uzurpavo Konstituciją. Atrodytų, kad Konstitucija tik šitam teismui ir parašyta, tik jis vienas gali suprasti Konstituciją. Didesnio absurdo negali būti.
Konstitucijos 6 str. pasakyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, bet raskite apylinkės, apygardos, net ir paties Aukščiausiojo Teismo sprendimą, kuriame būtų remiamasi Konstitucija. Šia tema toliau net kalbėti nenorėčiau - tokia ji man skaudi: rodos, kaip gali valstybė šitaip sau leisti?
-Pirmasis atkurtos valstybės vadovas, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis neseniai pareiškė, kad KT norima paversti „teisininkų partijos įrankiu“, kuris nurodinėtų, kaip Seimo nariai privalo balsuoti. Ar Jums neatrodo, kad KT veikla Lietuvoje ima varžyti Tautos atstovybės - Seimo - konstitucines galias?
-Pasakiau, kad nenorėčiau kalbėti apie KT, o Jūsų kitas klausimas - vėl apie jį. Suprantu, kokia tai svarbi tema. V.Landsbergis teisus: KT yra politinis įrankis, nieko bendro neturintis su teismų veikla - bylų nagrinėjimu.
Nuo amžių teismų funkcija yra nagrinėti ir spręsti baudžiamąsias bei civilines bylas. Matyt, mūsų valstybėje yra jėgų, kurios, naudodamosi KT, siekia įvesti oligarchinę diktatūrą, ją tarsi šydu apgobdamos tariamai demokratine KT veikla. Tai Lietuvos žmonių mulkinimas. Pasitelkus KT siekiama diktuoti savo valią ne tik Seimui, bet ir visai šaliai.
Lietuvoje vyksta valdžios koncentracija, ir valdžių padalijimo principas net formaliai neįgyvendinamas. Keista, kad net ir Konstitucija suplaka vykdomąją bei įstatymų leidžiamąją valdžią į vieną - leidžia Seimo nariams dirbti ministrais.
-Kaip vertinate Aukščiausiojo Teismo (AT) pirmininko Vytauto Greičiaus neatleidimo istoriją? Įstatymas reikalauja atleisti, kai baigiasi kadencija, tačiau kartu nustato, kad reikalingas Seimo pritarimas. Anot kai kurių politikų, tai implikuoja, kad pritarimo gali ir nebūti, o Seimas turi teisę į savo nuomonę ir valią. Kaip yra iš tikrųjų?
-Lietuvoje dabar labai pamėgtas posakis: „Yra kaip yra.“ Šita istorija - juokas pro ašaras, čia susitelkė ne viena blogybė. Paviršutiniškai žiūrint atrodytų, jog kalta Seimo narių arogancija, jų bukas užsispyrimas. Bet tai - tik paviršius, iš tikrųjų, be abejo, vyksta aštri ir nuožmi atskirų oligarchinių grupuočių kova dėl valdžios. Bet ir vėl - pretekstą tam davė blogai suredaguota mūsų Konstitucija.
-Buvęs KT teisėjas Egidijus Jarašiūnas priešina dvi demokratijos rūšis - „mažoritarinę“ ir „konstitucinę“. Jo nuomone, pastaroji yra šio amžiaus siekinys, o mažoritarinė demokratija esanti atgyvena. Ar taip nesumenkinama tautos, rinkėjų valia?
-Atsiprašau, apie mažoritarinę rinkimų sistemą žinau, o apie mažoritarinę demokratiją nesu girdėjusi ar skaičiusi. Gal ir yra tokia. Dabar tų demokratijos rūšių prigalvota kiek tik nori, prie žodžio „demokratija“ gali lipdyti dešimtis etikečių. Buvęs Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas buvo išradęs pilietinę demokratiją, o Rusijoje Vladimiras Putinas, sako, įvedęs „valdomą“ demokratiją.
Aš demokratiją suvokiu kaip valstybės valdymo būdą, kai valdžia išrenkama visuotiniu tautos balsavimu, taikant vienokią ar kitokią rinkimų sistemą. Tačiau toks valdymo būdas įmanomas tik tada, kai valstybė pastatyta ant tvirtų teisės pamatų. Justitia est fundamentum regnorum. Jei nėra teisės ir ji neįgyvendinama, demokratija virsta klaikia netvarka, kai viešpatauja savivalė.
-Tačiau ar būtent ne nuo tokios netvarkos bei savivalės Lietuvos demokratiją ir mėgina ginti KT, reikalaudamas, kad Seimas laikytųsi Konstitucijos ir atleistų iš pareigų V.Greičių, arba mėgindamas iš dvigubos pilietybės atimti išimties statusą?
-Seimas ir be teismų privalėtų laikytis Konstitucijos. Jei jau pats Seimas pažeidžia Konstituciją, apie kokią tvarką valstybėje galima kalbėti? O šią KT funkciją - ginti demokratiją, kaip Jūs pareiškėte, - turi perimti Aukščiausiasis Teismas: tam jis ir aukščiausiasis. Lietuvai nereikia kelių aukščiausiųjų teismų, kurie dar ir pešasi tarpusavyje.
-Ar pritariate esamoms dvigubos pilietybės suteikimo sąlygoms? Kodėl?
-Dėl pilietybės mano nuomonė tokia: Lietuva neturėtų nė iš vieno lietuvio atimti Lietuvos pilietybės. O jei koks lietuvis pats nuspręstų atsisakyti Lietuvos pilietybės, tapdamas piliečiu tokios šalies, kuri nepripažįsta dvigubos pilietybės, jis tikrai negalės kaltinti savo tėvynės, kad ji jį nuskriaudė. Manau, kad piliečių ir valstybės meilė turi būti abipusė. Nematau jokios katastrofos, jei bus lietuvių, turinčių dvigubą pilietybę.
-Pacituosiu teisininko Dainiaus Žalimo žodžius: „Netiesa, kad Lietuvos valstybė atima iš lietuvių pilietybę. Tiesa yra tai, kad visiems ši pilietybė išsaugoma, jei savo noru neįgyjama kitos valstybės pilietybė. Manyčiau, būtent patriotizmas ir reikalauja būti tik Lietuvos piliečiu, o ne sąmoningai siekti kitos valstybės pilietybės. Norėčiau priminti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio, kurio Taryba 1949-1953 metais buvo aukščiausia teisėta valdžia okupuotoje Lietuvos Respublikoje, šūkį: „Atiduok Tėvynei tai, ką privalai.“ Su juo sunkiai suderinamas reikalavimas pažeisti Konstituciją ir sankcionuoti dvigubą pilietybę vien dėl to, kad tai yra kam nors patogiau“. Ką į tai atsakytumėte?
-Prieš atsakydama paklausčiau: „Kokia žala bus daroma Lietuvai, jei kai kurie lietuviai turės dvigubą pilietybę?“ Nemažai amerikiečių, JAV piliečių, turi ir kitos šalies pilietybę, bet atrodo, kad amerikiečiams dėl to galvos visiškai neskauda.
Iš Jūsų pateiktos teisininko D.Žalimo citatos reikėtų suprasti, kad tikima, jog žmogus, turėdamas ne tik Lietuvos, bet ir kitos šalies pilietybę, mažiau mylės Lietuvą. Prievarta mylėti Tėvynės mes nė vieno nepriversime, nesvarbu, ar jis turės vieną, ar kelias pilietybes.
Patriotizmo tema labai svarbi, tėvynės meilė iš dalies įprasmina žmogaus gyvenimą. Tačiau kalbant apie patriotizmą, pirmiausia atsigręžkime į mūsų politikus ir kitus veikėjus, kurie per trumpą laiką susikrovė milijonus ir švaisto juos užsieniuose. Tuo metu Lietuvoje, jiems vadovaujant, sukurtas toks gyvenimas, kad žmonės, norėdami kaip nors sudurti galą su galu, priversti bėgti į tuos pačius užsienius ir lenkti nugarą, kad užsidirbtų duonos kąsnį. Ir štai iš jų vaikų, gimusių užsienyje, norima atimti Lietuvos pilietybę, nes jie negalės turėti dvigubos pilietybės. Ar tai teisinga?
Pateiksiu vieną netiesioginį pavyzdį. Gal kam jis pasirodys netinkamas, bet aš manau, kad jis galėtų sukelti minčių, susijusių ir su dvigubos pilietybės klausimu.
Kai dirbau advokate Kaune, dalyvaudavau įvairiose bylose, tarp jų ir ištuokos. Labai dažnai klientės moterys, ypač tais atvejais, kai vyras palikdavo šeimą, neretai dėl kitos moters, keršydamos vyrui siekdavo atimti iš jo bet kokią galimybę ateityje bendrauti su vaikais. Stengdavausi įtikinti tokias moteris, kad taip jos labai skriaudžia savo vaikus - juk kuo daugiau žmonių mylės jų vaikelius, tuo jie bus laimingesni. Meilės niekada nebus per daug. Tad jei jos trokšta savo vaikams gero, juos iš tikrųjų myli, turėtų netrukdyti vaikų tėvui ir jo giminėms bendrauti su vaikais.
Deja, mano argumentai neįtikindavo - pamestos žmonos siekdavo kaip galima labiau įskaudinti buvusį sutuoktinį. Manau, jos arba visiškai prarasdavo protą, arba vadovaudavosi vištos protu. Priimdami sprendimą dėl dvigubos pilietybės, neturėtume vadovautis nei vištos protu, nei emocijomis, o nuodugniai apsvarstyti, pasverti kiekvieną „už“ ir „prieš“, ir tik tada spręsti.
Vladimiras LAUČIUS
