Gegužės 24 dieną Vašingtone buvo pristatytas kasmetis, jau beveik keturis dešimtmečius JAV Valstybės departamento leidžiamas pranešimas apie Žmogaus teises pasaulio šalyse („U.S. Department of State Country Reports on Human Rights Practices for 2011“). Jį rengia Valstybės Departamentas kartu su Amerikos atstovybėmis visame pasaulyje.
Pristatydama pranešimą JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton sakė: „21 amžiuje Žmogaus teisės yra ne tik pilietinių ir politinių teisių problema, tai fundamentalus klausimas, ar turi žmonės visame pasaulyje galimybę maksimaliai išnaudoti Dievo jiems duotą potencialą? Šie pranešimai yra įstatymų leidėjų ir mokslininkų, pilietinės visuomenės lyderių instrumentas, tikiu, kad koks nors lyderis paims į rankas šį pranešimą ir paklaus savęs: kaip mes atrodome, palyginti su kitais ir ką mes galime padaryti šiandien, rytoj, kitais metais, kad dar daugiau mūsų piliečių galėtų išnaudoti visas savo galias. Mes turime kalbėti ir už tuos, kurie negali kalbėti už save. Visa tai yra mūsų būties pagrindinis principas, mūsų užsienio politikos ir nacionalinio saugumo šerdis“.
Pranešime apžvelgiamos 195 pasaulio šalys įvairiais Žmogaus teisių aspektais. Viename iš pranešimo skyrių „Diskriminacija, Žmogaus teisių pažeidimai, prekyba žmonėmis“ yra poskyris „Nacionalinės, rasinės, etninės mažumos“. Nagrinėjant Lietuvos padėtį pažymima, kad pernai
Vidaus reikalų ministerija pranešė apie 332 diskriminacijos ir rasinės ar etninės neapykantos atvejus, nors dauguma jų užfiksuota internete, matyt, komentaruose, taigi virtualioje erdvėje. Taip pat minimos ksenofobinės manifestacijos Vasario 16 ir Kovo 11 proga. Pranešime užkliuvo ir šūkis “Ačiū Dievui, kad gimiau baltas„, nors šūkio autoriai, kaip žinome, aiškino, kad čia kalbėta apie baltą kaip žmogų, kalbantį kuria nors baltų kalba (angliškame tekste neieškota tokių subtilybių, išversta kaip „I was born white“... Aišku, minimi ir romai, dėl kurių neintegravimo į plačiąją visuomenę esą kalta Vilniaus miesto valdžia.
Vis dėlto didžiausią šio poskyrio dalį užima Lietuvos lenkų skundai, kurie patekę į šį pranešimą, irgi turėtų būti laikomi Žmogaus teisių pažeidimais, vykstančiais vienoje iš Europos Sąjungos šalių. Kuo nusikalto Lietuva prieš savo lenkų kilmės piliečius? Štai kas rašoma Amerikos dokumente.
„Kovo 17 parlamentas priėmė Švietimo įstatymą, kuriame pirmą kartą nustatyti minimalūs valandų ir dėstomų dalykų reikalavimai. Kai įstatymas bus visiškai įgyvendintas, mokiniai turės laikyti tokį patį standartizuoto vertinimo lietuvių kalbos egzaminą. Lenkų mažumos atstovai kritikavo naująjį įstatymą ir būdą, kaip jis bus įgyvendinamas, nes jų manymu, jis sumažins lenkų kalbos ir kultūros įtaką mokyklose. Lietuvių politikai tvirtina, kad panašūs reikalavimai yra nustatyti Lenkijos lietuviams ir kad naujoji tvarka nepažeidžia ES normų ir standartų“.
Švelniai tariant, keisti Žmogaus teisių pažeidimai, kad „nustatyti minimalūs valandų ir dėstomų dalykų reikalavimai“, arba kad „mokiniai turės laikyti tokį patį lietuvių (t.y. valstybinės) kalbos egzaminą“. Niekur iš likusių 194 pasaulio šalių, minimų Pranešime, tokių „pažeidimų“ neužtiksime nė kvapo. Tuo labiau, kad greta rašoma „kad naujoji tvarka nepažeidžia ES normų ir standartų“. Neįsivaizduojamas dalykas, kad tos normos ir standartai pažeistų Žmogaus teises, tuomet kam reikia įrašyti tuos lenkų skundus į pasaulio Žmogaus teisių pažeidimų apžvalgą?
„Kai kurie lenkų mažumos bendruomenės nariai taip pat tvirtina, kad įstatymai neleidžia naudoti lenkiškų raidžių įrašams pasuose ir gatvių ženkluose, taip pažeidžiant jų mažumos teises. Birželio 11 d. Vyriausiasis administracinis teismas, po gausių lenkų bendruomenės prieštaravimų paliko galioti reikalavimą, kad gatvių pavadinimai turi būti rašomi tik lietuviškai. Europos Teisingumo Teismas gegužės 12 taip pat nustatė, kad Lietuvos įstatymai reikalaujantys rašyti pavardes valstybine kalba yra konstituciniai“.
Vėlgi, jeigu Europos Teisingumo Teismas nustatė, kad Lietuvos įstatymai reikalaujantys rašyti pavardes valstybine kalba yra konstituciniai, vadinasi jokių Žmogaus teisių pažeidimų čia nėra. Dėl gatvių pavadinimų Lietuvos pusėje yra ir Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos rėminė konvencija, įpareigojanti atsižvelgti į „savo teisinės sistemos reikalavimus“ ir „konkrečias sąlygas“. Kvestionuoti Europos konvenciją Žmogaus teisių požiūriu iš viso būtų nesusipratimas.
“Lenkų tautinė mažuma taip pat skundžiasi, kad nėra pažangos grąžinant ir kompensuojant už žemę, kurią turėjo lenkai prieš sovietų ir nacių okupacijas. Nacionalinė žemės tarnyba teigia, kad ji nedaro jokio skirtumo tarp etninių bendruomenių ir nediskriminuoja lenkų mažumos. Tarnybos duomenimis, 96 proc. prašymų dėl žemės grąžinimo Šalčininkų rajone yra patenkinti. Vilniaus mieste ir rajone patenkinta 32 proc. mieste ir 87 proc. rajone. Palyginimui 2010 metais buvo 19 proc. mieste ir 85 proc. rajone".
Netikėti Žemės tarnyba nėra jokio pagrindo, taigi aiškinti, kad į žemės grąžinimo reikalus įsipynė ir Žmogaus teisių problemos suvis būtų absurdas. Visiems žinoma, kad dėl šio proceso kliuvinių yra kalta iš tarpukario laikų, t.y. Lenkijos paveldėta žemėtvarka, žymiai sunkiau pertvarkoma į šiuolaikinius standartus, taip pat žinomos ir subjektyvios priežastys.
Amerikos ambasada Lietuvoje, savo valdžiai pateikusi šiuos neva Žmogaus teisių pažeidimus aiškiai persistengė, nežinia kokiais sumetimais įrašydama juos ir čia pat faktiškai paneigdama Lietuvos valdžios ir Europos institucijų aiškinimais ir dokumentais. Suprantama, į tuos aiškinimus ir dokumentus, pirmiausia, turėtų įsiklausyti pati Lietuvos lenkų tautinė mažuma, deja, kol kas tokio įsiklausymo nėra.
O dabar apie įdomesnius Valstybės departamento dokumento puslapius: kaip jame atsispindi mūsų kaimyninių šalių padėtis, žvelgiant pro tuos pačius tenykščių lenkų mažumų langus? Pradžiai apie Latviją. 2011 m. čia lenkų priskaičiuota 45 tūkst., nors 2000 jų buvo 60 tūkst., kai pačios Lenkijos vertinimu – 75 tūkst. Čia nėra nė vienos mokyklos lenkų mokomąja kalba, taigi nėra ko šnekėti ir apie nuolaidas latvių kalbos mokymui, lenkų pavardės rašomos pagal latvių rašybos taisykles, dvigubų topografinių pavadinimų nėra.
Minima tiktai, kad Latvijos saugumo policija apkaltino vieną interneto komentatorių už užgaulius komentarus apie lenkus, bet kartu ir apie pačius latvius bei žydus. Už tai jam skirta 10 mėnesių lygtinė bausmė. Taigi, Latvijoje tautinėms mažumoms – beveik rojus, kai Lietuva už netgi geresnę padėtį kalama prie kryžiaus.
Baltarusijoje 2009 m. gyveno 300 tūkst. lenkų, 1999 m. jų priskaičiuota 400 tūkst., o Lenkijos vertinimu jų turėtų būti 900 tūkst. Yra dvi lenkiškos mokyklos, jokio rusų ir baltarusių kalbų mokymo susilpninimo ten nėra (anot lenkų mokyklos direktorės, jeigu taip būtų, niekas į tokias mokyklas neitų), Baltarusijos lenko pavardė lotyniškomis raidėmis rašoma kaip Mitskevich...
Apskritai, lenkų padėtis šioje šalyje labai liūdna, valdžia įnirtingai konfliktuoja su lenkų organizacijomis – kai kurių jų tiesiog nepripažįsta, areštuoja jų veikėjus, o lenkiškai čia kalba vos keturi procentai vietos lenkų. Žodžiu, visiškas lenkų nutautėjimas. Tačiau Amerikos dokumente apie tai sausai pažymima, kad „išlieka valstybinė ir socialinė lenkų ir romų diskriminacija“, „valdžia tęsė priekabiavimus prieš nepriklausomą ir neužregistruotą Baltarusijos lenkų sąjungą. Tačiau priešingai nei praeitais metais valdžia atvirai nepersekiojo Baltarusijos lenkų sąjungos narių“. Trumpai sakant, Baltarusijai tenka mažiau kritikos nei Lietuvai...
Ukrainoje pagal 2001 m. surašymą gyveno 144 tūkst. lenkų, 1990 m. jų buvo 220 tūkst., o Lenkijos vertinimu jų tautiečių galėtų būti nuo dviejų iki trijų milijonų. Lenkų kalbą kaip gimtąją pripažįsta tik 13 proc. Ukrainos lenkų. Veikia penkios lenkų mokyklos, jokio valstybinės kalbos mokymo susilpninimo nėra, jokių topografinių ženklų lenkiškai nėra. Tačiau Valstybės departamentui tai neužkliūna - apie Ukrainos lenkus dokumente nėra nė vieno žodžio. Kaip ir apie Čekijos lenkus, nors valstybinės čekų kalbos mokymas šios šalies lenkiškose mokyklose niekuo nesiskiria nuo čekų mokyklų. Bet Valstybės departamentas, skirtingai nei Lietuvos vertinime, dėl to neaimanuoja.
O kaip dokumente atsispindi Lenkijos tautinės mažumos? Čia padėtis tokia: „Valstybinės įstaigos praneša, kad neužregistruota tautinės neapykantos nusikaltimų skaičiaus didėjimo. Tačiau buvo nemažai plačiai nuskambėjusių ksenofobijos incidentų, tarp jų nukreiptų prieš simbolines lietuvių ir kitų mažumų vietas“. Paminima, kad „nežinomi nusikaltėliai užtepė 28 lietuviškus ženklus Palenkės vaivadijoje... buvo išniekintas lietuvių poeto paminklas. Palenkės vaivada įsakė specialioms policijos pajėgoms, pasienio tarnybai ir saugumui ištirti incidentą“.
Štai taip: chuliganai ištepliojo lietuviškus ženklus ir paminklą, bet Lenkijos valdžia ėmėsi priemonių – ištirti incidentą. Žodžiu, valdžia rūpinasi tautinėmis mažumomis ir kovoja su chuliganais, suprask, taip ir turi būti civilizuotoje valstybėje.
Betgi apie Lietuvą Valstybės departamentas rašo kitaip, kad būtent Lietuvos valdžia kovoja su lenkų mažuma: Seimas priėmė blogą Švietimo įstatymą, valdžia neleidžia rašyti lenkiškų pavardžių ir negrąžina žemės. Taigi pasaulio opinijai piešiamas blogos Lietuvos valstybės vaizdas, o ne atskirų chuliganų išsišokimai, kaip Lenkijoje.
Galima nesunkiai numanyti, iš kur atsirado toks Amerikos požiūris, tačiau neieškant kaltininkų kur nors toliau, o gal ir visiškai čia pat, tenka pripažinti liūdną faktą: Lietuvos paveikslas pasaulio šalių galerijoje tapo apterštas ir dėl to belieka nuoširdžiai apgailestauti.
