Kalbėdamas Varšuvoje praėjusį penktadienį vykusioje konferencijoje „Sąjūdis-Solidarumas: strateginės partnerystės pradžia“, konservatorių lyderis Andrius Kubilius paragino lietuvius „peržiūrėti savo požiūrį į Pilsudskį“.
A.Kubiliaus teigimu, „Vilniaus okupacija 1920 metais buvo Lietuvos tragedija, bet ji įvyko po to, kai Pilsudskis prie Varšuvos sumušė to meto Rusijos kariuomenę ir ją nusivijo per Lietuvą. Jeigu Pilsudskis nebūtų tos pergalės (anot lenkų, "stebuklo") pasiekęs, Lietuva nuo 1920 metų būtų buvusi Sovietų dalimi“.
Anot A.Kubiliaus, „vis dar yra likę daug stereotipų, kurių būtų gerai atsikratyti“.
„Reikia matyt visą vaizdą ir suvokti ir lenkų požiūrį į tą laikotarpį, ir mums patiems suvokti šiek tiek platesnį istorinį kontekstą“, - savo požiūrį aiškino Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas.
Papašytas pakomentuoti partijos bendražygio mintis, ilgametis konservatorių pirmininkas Vytautas Landsbergis sakė buvęs „truputį nustebęs, kad jis (A.Kubilius - BNS) supainiojo du dalykus“.
Europarlamentaro teigimu, jo partijos kolegos pasisakymas tiktų situacijai „kai Pilsudskis užėmė Vilnių 1919-ųjų metų pavasarį, išstumdamas Raudonąją armiją“.
„Bet po to buvo dar daug įvykių. Ir 1920-ųjų metų spalį, kai ne Pilsudskis pats, o jo pasiųstas Želigovskis ėmė ne tik Vilnių, ėmė Lietuvą iki Kėdainių - tai ne visai ta situacija“, - tęsė V.Landsbergis.
Šiuos įvykius, V.Landsbergio manymu, tegalima pavadinti okupacija.
„Aš ne tai kad nesutinku, aš matau, kad jisai (A.Kubilius - aut.) suklydo, tai paskubom pasakęs ir viskas“, - sakė Tėvynės sąjungos politikos komiteto pirmininkas.
Komentuodamas A.Kubiliaus pasisakymą, Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus vedėjas Česlovas Laurinavičius „absoliučiai jokios kontroversijos“ čia nematąs.
Prielaida, jog „jei ne Pilsudskio žygis į Lietuvą, ši nebūtų išsilaikiusi, būtų sovietizuota“ esanti „žinoma, sena istorikų prielaida“.
Paklaustas apie lietuvių požiūrį į Pilsudskį, Č.Laurinavičius sakė, jog jam jis atrodąs „normalus“: „Suprantama, kad lenkų tautai jis - didelis žmogus, o lietuviams jis kontroversiškas, bet neatstumiantis, o galbūt ir suponuojantis pagarbą“.
„Visą laiką taip buvo, net lietuviams 1939-aisiais įžengus į Vilnių [...] iš karto buvo iškilminga (lietuvių - BNS) delegacija į Rasų kapines pagerbti Pilsudskį“, - tęsė istorikas.
„Žinoma, visada yra kažkokie blyksniai, kai su Lenkija paaštrėja santykiai, tada, prisimenamas Želigovskis, o tada, aišku, ir Pilsudskis. Kad ir ką čia bešnekėtume, lietuviams niekada Pilsudskio ir Želigovskio reminiscencija nebus maloni“, - sakė Č.Laurinavičius.
Paklaustas apie tai, kaip ano meto įvykiai pateikiami lietuviškoms mokykloms skirtuose vadovėliuose, Č.Laurinavičius sakė, kad žodžio „okupacija“ juose vengiama, mieliau rašoma, kad Vilnius buvęs : „užimtas“.
„Čia nuotaikų klausimas ir stengiamasi šio iš tikrųjų objektyviai kontroversiško klausimo neeskaluoti, jo nepolitizuoti“, - sakė istorikas.
Č.Laurinavičiaus nuomone, įvertinus faktų visumą suprantama, kad „vienareikšmiško sprendimo negali būti: gali būti preferencijos, palankumas, bet kartu supranti, kad tai yra sąlyginis dalykas“.
„Abi pusės daugiau mažiau stengiasi suprasti viena kitą“, - teigė istorikas.
Vilniaus kraštas - rytinė ir pietrytinė Lietuvos dalis su Vilniumi, nuo 1919 m. balandžio iki 1939 m. rugsėjo (išskyrus 1920 m. liepos-gruodžio mėnesius) priklausiusi Lenkijai.
Jozefas Pilsudskis - lenkų karo ir politikos veikėjas, svariai prisidėjęs prie Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo 1918-aisiais metais. Jam vadovaujant, Vilniaus kraštas buvo prijungtas prie Lenkijos.
Lucjanas Želigovskis - lenkų generolas, 1920-ųjų spalį užėmęs Vilnių, paskelbęs Vilniaus krašto nepriklausomybę ir sudaręs sąlygas prijungti jį prie Lenkijos.
