Prasidėjo nauji mokslo metai. Kokį išsilavinimą jaunam žmogui šiandien gali pasiūlyti mūsų aukštosios mokyklos? Statistika sako, kad šiais metais stojantiems buvo sukurta daugiau vietų, negu baigė abiturientų. Ar tokį skaičių studentų ruošiančios mokyklos sugeba garantuoti mokslo kokybę? Kai dėstytojai neateina į paskaitas, kai nevyksta mokslo tyrimo darbai, o studentai jau nuo antro kurso dirba visą darbo dieną įvairiose įstaigose ir įmonėse…
Pasidalyti savo svarstymais ir ilgamečiu patyrimu Lietuvos radijo laida “Kultūros savaitė” paprašė Švedijos karališkosios inžinierinių mokslų akademijos bei Europos mokslų akademijos narį, biotechnologijos mokslų habilituotą daktarą, Lietuvos nacionalinės mokslo premijos laureatą profesorių Arvydą Janulaitį. Profesorius dalyvavo ne vienoje komisijoje, kūrusioje mokslo ir studijų vertinimo kriterijus bei programas, rengė mokslo sistemos reformas ir jas analizavo. A. Janulaitis turi ne tik tarptautinę akademinę patirtį, bet puikiai žino ir kitą - taikomąją mokslo pusę. Jis yra UAB “Fermentas” mokslo direktorius.
Vertinant aukštojo mokslo situaciją Lietuvoje šiandien neretai yra pabrėžiama, kad aukštojo mokslo prestižas pas mus ne mažėja, o tik auga. Norinčių studijuoti aukštosiose mokyklose jaunų žmonių taip pat nemažėja, jų, ko gero, vis daugėja. Lietuvoje yra bene daugiausia aukštųjų mokyklų pagal gyventojų ir aukštųjų mokyklų skaičių santykį Europoje. Taigi situacija, atrodytų, yra gana optimistiška. Tačiau pastaruoju metu vis daugiau pasigirsta nerimo balsų, kurie pranašauja vis gilėjančią aukštojo mokslo krizę, kuri yra įvairiai įvardijama, pvz., kaip tam tikra neurozė ar paralyžius... Jūs, profesoriau, irgi viename pasisakyme esate akcentavęs, kad laukti jau nebegalima, situaciją reikia keisti iš esmės. Taigi kodėl ją reikia keisti ir kaip apibūdintumėte aukštojo mokslo situaciją Lietuvoje šiandien?
Vertinu labai blogai. Apskritai jau šiandien galima numatyti, kokie gali būti neatsakingai vedamos mokslo ir studijų politikos pražūtingi padariniai Lietuvos ateičiai.
Šiuolaikinė ekonomika, visuomenės vystymasis yra pagrįstas vadinamąja žinių ekonomika, t.y. žmonėmis, išmokytais kūrybingai mąstyti, visą gyvenimą mokytis ir kūrybingai taikyti įgytas žinias praktikoje. Iššūkiai pasaulyje kas dieną keičiasi. Vis daugiau intelekto įdedama į projektus ir visuomeninius procesus. Nenorėčiau būti pranašu savo kieme, nes niekas nepatikės, bet šalys, kurios nespės į žinių ekonomikos traukinį, yra pasmerktos. Pasmerktos atsilikimui: tokiose šalyse įsigalės korupcija, užsienio nusikalstamos struktūros ir t.t. Ir tai, beje, yra ne mano mintis, ją pasakė Amerikos Centrinės žvalgybos valdybos ir Nacionalinio saugumo tarybos analitikai, kai Amerikos vyriausybės prašymu buvo užsakyta padaryti analitinę studiją tūkstantmečio sandūroje. Lietuvoje faktiškai nėra strateginio mąstymo aukščiausiu lygiu, dažniausiai apsiribojama tik gaisrų gesinimais, nėra jokių prioritetų. Tiksliau, prioritetai teikiami keliams, Valdovų rūmams ir t.t., ir pan.. Kitaip tariant, Lietuvoje yra apleista aukštojo mokslo ir mokslo sistema, kuri ir yra žinių ekonomikos pagrindas.
Iš tikrųjų mūsų tautai reiktų pasidžiaugti, kad pas mus yra labai didelis aukštojo mokslo prestižas. Tai labai gerai. Aukštųjų mokyklų skaičius dar nėra taip svarbu. Mes pagal studentus pirmaujame pasaulyje santykiniu skaičiumi. Šiemet į aukštąsias mokyklas buvo priimta daugiau studentų, negu buvo baigusių vidurines mokyklas. Atrodytų, viskas lyg ir labai gražu, daug studentų turime, visi, kas nori, ir jeigu tik netingi, gali siekti universiteto diplomo, gauti gerą išsilavinimą ir t.t. Pagal iš biudžeto skiriamas lėšas mes vėlgi, pasirodo, teikiame prioritetus švietimui ir aukštajam mokslui, kadangi pasaulyje šiai sričiai atiduodame bene didžiausią procentą. Atrodo, viskas tvarkoj, viskas labai gražu. Bet tai yra grynai politiniai žaidimai. Baisu pasakyti, bet vis dėlto nėra gerai, kai kasmet į aukštąsias mokyklas priimama tiek daug studentų. Juk faktiškai didelė dalis jų nusivils gyvenime, kadangi paprasčiausiai negaus pakankamo lygio išsilavinimo. Juk pinigai, valstybės skiriami aukštajam mokslui, yra padalijami kiekvienam studentui, taip pat ir dėstytojams, ir materialinei techninei mokymo bazei ir t.t., ir t.t. Ir kuo daugiau priimame studentų, tuo mažiau pinigų lieka kiekvieno iš jų parengimui, o ir toji mokymo bazė pasmerkta skursti, ji absoliučiai neatitinka šiuolaikinio lygio.
Be to, pas mus labai sureikšmintas universitetinis išsilavinimas. Šiaip jau pasaulyje universitetai ruošia tyrėjus, mokslininkus, o ne gamybininkus. Kitaip sakant, valstybės institucijos turėtų užsiimti juodu, sunkiu darbu: konsultuoti vaikus, testuoti jų sugebėjimus, patarti, kur jiems mokytis, pasakyti, kad tai ar kitai specialybei įgyti nebūtinai reikia stoti į universitetą, kad yra ir kolegijos, ir kitos mokymo įstaigos… Vietoj to valstybinės institucijos kasmet vis padidina studentų skaičių ir paskelbia per rinkimus. Aš jums galiu pasakyti, kad jau dabartinė valdančioji dauguma pagaliau suvokė, kad čia buvo padaryta klaida, privačiuose pokalbiuose tai pripažįstama, tačiau dabar artėja rinkimai, o prieš rinkimus ką nors keisti - nepopuliaru. Todėl nieko nekeisim ir studentų skaičiaus nemažinsim. Tai ar tokia kalba gali būti apie valstybės ateitį?
Faktiškai sprendžiame socialinę problemą. Pagrindinis tų žmonių argumentas, kurie sako, kad reikia priimti kuo daugiau studentų, yra tas, kad tarp jaunimo bus mažiau nusikaltėlių. Bet juk tai nėra argumentas. Tie jauni žmonės gali ir kolegiją baigti. Dabar kiek yra tokių, kurie baigia universitetus, o dirba, pvz., pardavėju ar sekretore… Tokio darbo galima ir per savaitę, dvi išmokti. O kiek į tą žmogų buvo investuota! Kas šitaip sprendžia socialinius klausimus, tiesiog apgaudinėja vaikus.
Jūs tokią labai grėsmingą citatą pacitavote iš amerikiečių Centrinės žvalgybos valdybos ekspertų tyrimo išvadų. Tačiau vis dėlto kaip jūs matytumėte, kokios esminės priežastys neleidžia mums suspėti į tą žinių ekonomikos traukinį? Juk mes kažkada gyrėmės ir didžiavomės, kad turime labai gerai parengtus gydytojus, inžinierius, fizikus… Kas gi atsitiko?
Beje, jūs pats esate dalyvavęs ne vienoje grupėje, kuri kūrė švietimo reformos nuostatus, 1995 m. buvote, pvz., Studijų kokybės vertinimo centro mokslinės veiklos vertinimo kriterijų parengimo komisijos pirmininkas. Vėliau 1997m. - LR ministro pirmininko paskirtos ekspertų grupės, įpareigotos pateikti siūlymus dėl mokslo sistemos reformos, pirmininkas; nuo 2000m. - Žinių ekonomikos forumo Mokslo ir studijų komiteto pirmininkas; taip pat darbo grupių, parengusių išvadas dėl valstybės mokslo ir studijų institucijų mokslinės ir mokslo taikomosios veiklos efektyvumo, vadovas (1999 m.) ir narys (2000-2001 m.)... Kaip atsitinka, kad mes tarsi ir stengiamės, tačiau realiai mums niekaip nepavyksta tų siekių realizuoti?
Atsakydamas į šį klausimą, aš pradėčiau nuo to, kad mes buvome paskutiniai pagonys Europoje ir tai mums iki šiol vis dar atsiliepia…
Vadinasi, esame pasmerkti visada likti paskutiniai?..
Na, galime taip juokauti. Mes iš tikrųjų turime labai uždarą visuomenę, mes labai sunkiai priimame išorės pasaulio patyrimą. Čia aš kalbu apie vadinamąją mokslinę visuomenę. Tarybų Sąjungoje ji gyveno gana uždarai. Ir to laiko mokslininkai pagal savo visuomeninę padėtį, pagal atlyginimus iš tikrųjų buvo šioks toks elitas. Tačiau jie praktiškai nesusidūrė su išorės pasauliu. Ir dabar, kai tas pasaulis atsivėrė, toji vyresnioji karta, mano nuomone, nebesugebėjo prisitaikyti. Iki šiol išliko toks supratimas - o kaip čia kažkas iš šono, kažkur kitur ir t.t., ir pan.
Štai jūs paminėjote tas komisijas, kuriose man teko dirbti. Lietuvoje aš iš tikrųjų visą laiką visuomeniniais pagrindais dalyvauju mokslo politikoje. Dar nuo Sąjūdžio laikų, nuo pirmojo mokslo studijų įstatymo rengimo 1989 metais. Kaip viskas vyko? Yra labai geras, bet lietuviams nemalonus pavyzdys. Palyginkime Estiją ir Lietuvą. Jau nuo pokario ir prieškario mes turime tokią pat istorinę patirtį ir iš tokios pat sistemos išėjome, ir jie, ir mes didžiavomės savo mokslininkais... Tačiau ką padarė estai? Tuoj po nepriklausomybės paskelbimo jie užsakė švedams atlikti savo mokslo sistemos ekspertizę ir paprašė rekomendacijų. Buvo atlikta iš tiesų labai stipri ekspertizė, pateiktos rekomendacijos. Ir - o tai svarbiausia! - jos buvo įgyvendintos. Mes užsienio ekspertus pasikvietėme šiek tiek pavėluotai - tik 1994-1995 metais. Ir, deja, jau negavome tokios stiprios ekspertizės, kadangi užsieniečių susidomėjimas išsilaisvinusiomis iš sovietų okupacijos šalimis jau buvo sumažėjęs, o ir pinigų buvo mažiau tam skirta... Bet tos rekomendacijos buvo gautos ir ten aiškiai pasakyta, kad tiek mokslininkų jūs neišlaikysite. O jeigu išlaikysite, tai mokslo neturėsite, nes visų nepasotinsite. Turite nusistatyti prioritetus! Kitaip tariant - pasaulio patirtis rodo, ką reikia daryti. Mūsų akademinis elitas tokias išvadas sutiko labai priešiškai, netgi, pasakyčiau, atsilikusiai. Ką čia kas moko mus iš šono! Mes geriau žinome!.. Vakarietiškos demokratijos kontekste tai yra absoliučiai nesuvokiamas išorinės ekspertizės vertingumo neigimas.
Bet, profesoriau, teko girdėti vieną tokį argumentą, kad, pavyzdžiui, užsienio ekspertai tiesiog nežino mūsų realijų, nepažįsta mūsų konteksto…
Taip, teisingas argumentas. Bet negalima juk visko paneigti. Kažkodėl visąlaik atsitinka taip, kad mes nė vienos rekomendacijos negalime įvykdyti. Negali juk taip būti, kad tik lietuviai teisūs.
Jūs sakote, aš buvau tose komisijose. Taip, bet jūs nežinote, kiek man tas buvimas kainavo! Aš tiesiog tapau liaudies priešu ir iki šiol juo tebesu. Didžiulis pasipriešinimas buvo…
Būtent iš akademinės bendruomenės?
Taip. Kadangi buvo prašoma, kad mokslininkai savo mokslingumą įrodytų pagal tarptautinius kriterijus. Be abejo, didžioji dauguma anksčiau pagarsėjusių mūsų mokslo atstovų tokios potencijos neturi. Lietuvos mokslo akademijoje, kurioje ir turėtų būti mūsų mokslo superelitas, tiktai apie 20 proc. mokslininkų atitinka tuos kriterijus. Turiu galvoje gamtos, žemės ūkio mokslus, o ne humanitarinius, socialinius. Vienas iš paprasčiausių kriterijų - kokio lygio pasaulio mokslo žurnaluose paskelbsi savo tyrimų rezultatus. Tai pagal šitas publikacijas mes, deja, atrodome labai labai liūdnai.
Štai palyginau estus ir lietuvius. Estai padarė reformą, o mes nepadarėme. Mes turime daug skaičių, bet neturime kokybės. Vyriausybė padarė gražų žingsnį - Pasaulio banko ekspertų paprašė atlikti studiją. Ji buvo atlikta, davė rekomendacijas, kurias visi padėjo ant lentynų. Prieš porą metų tą patį, t.y. kad mes gerokai atsiliekame žinių ekonomikoje, o mūsų taikomasis mokslinis potencialas (kurį mes, pasirodo, labai gerai išsaugojome) jau neatitinka šiuolaikinių reikalavimų - taip pat patvirtino ir Paryžiuje vykusi mokslinė konferencija.
Vėliau Lietuvai atsirado galimybė dalyvauti konkursuose ir iš Europos Sąjungos vadinamųjų bendrųjų mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros programų bandyti gauti paramą savo projektams. Lietuva įsitraukė į 5-ąją, o nuo pernai ir į 6-ąją programą. Norėdami jose dalyvauti, turėjome kažkiek įmokėti į tų programų biudžetą ir jau nuo mokslininkų darbų kokybės priklauso, kiek pinigų mums sugrįžta. Iš 5-osios programos mes tik šiaip ne taip tuos pinigus atsiėmėm. O estai gavo tris kartus daugiau, negu įdėjo! O dabar, dalyvaujant 6-ojoje programoje, mums apskritai iškilo grėsmė, kad galime atgauti jau tik dalį įmokėtų pinigų.
Taigi problemų yra daug, o svarbiausia, niekaip nesutariama dėl vieningos mokslo vystymo strategijos. Visuomenininkai, tokie kaip aš ir mano kolegos, vis patriukšmauja: turime čia visokių grupelių, ir įvairių konferencijų esame surengę… Ir leidinių išleidome, juose pateikiame įvairius duomenis, kuriuos po to ministerijos kariaudamos naudoja. Nors iš tikrųjų tą analizę jos turėtų atlikti. Darant reformas Lietuvoje kol kas galioja toks principas - reikia suderinti visų nuomones. Betgi jeigu nori daryti reformas, visų nuomonių derinimas niekur neveda. Vis tiek kažkas visada liks nepatenkintas. Taip Lietuva iki šiol ir derina visas nuomones.
Savaime kyla klausimas, ar mes dar galime laukti, ar dar yra laiko tų nuomonių derinimui. Iš tiesų mums atsivėrė Europos Sąjungos durys ir turbūt keisis aukštojo mokslo kriterijai. Kaip bus toliau, turbūt jau pats laikas priimti sprendimus?
Jau vakar juos reikėjo priimti.
Bet ką daryti, kad šiandien priimtume?
Kas laukia? Mūsų aukštojo mokslo sistemos studentams atsivers Europos universitetai, kur faktiškai mokslo mokesčių nereikės mokėti. Ir energingiausi, nebūtinai turtingiausi, jauni žmonės bandys laimę ten - ir dirbti, ir mokytis. Lietuviai iš tikrųjų atiduoda prestižą mokslui, todėl naudosis visomis galimybėmis.
Kas laukia Lietuvos universitetų? Aišku, jie turės savo kontingentą. Tačiau konkurencijos sąlygomis ims prarasti studentus.
Ir dėstytojus?
Dėstytojų jau dabar trūksta, kadangi jaunimas neina dėl tų pačių priežasčių. Dalis universitetų degraduos, nes atsiras daug silpnų studentų. Aš, pavyzdžiui, prieš porą metų atsisakiau dėstyti Vilniaus universitete magistrantams. Dėsčiau kursą, kur studentai turėjo turėti rimtą pasiruošimą. Kai aš supratau, kad jie jau nebegauna to pasiruošimo, - atsisakiau dėstyti, nes man per brangus laikas. Jeigu universitetas neparuošia, nejaučia atsakomybės, tai lygio kritimas yra neabejotinas.
Grįžtu prie aukštųjų mokyklų atsakomybės ir atskaitomybės problemos. Dėl susidariusios situacijos yra kaltas ir aukštojo mokslo elitas. Rektorių konferencija, rektoriai turi didžiulę įtaką. Reikia įvardyti žmones. Jie yra bene stabiliausias dėmuo visoje sistemoje.
Ir labai autonomiškas dėmuo...
Taip, nes jie dirba mažiausiai dešimt metų, užmezga puikius kontaktus su valdžia. Reikia priimti daugiau studentų, nes taip ateis daugiau pinigų - prašom! Nesvarbu, kad tiek specialistų niekam nereikia. Rektoriai yra renkami pačių aukštųjų mokyklų. Jie tarsi norėtų pradėti daryti reformas, bet nedrįsta, nes neišrinks dar vienai kadencijai. Ir taip atsiranda uždaras ratas… Aš nenoriu pasakyti, kad jie yra nusikaltėliai. Bet tokia veikla nėra tai, ko lauktume iš jų kaip intelektualų sluoksnio. Rektoratai turėtų iš esmės tvarkyti aukštąjį mokslą ir jo finansavimą, o ne vadovautis senais metodais - duokit pinigų, o mes jau žinome, ką su jais daryti. Tai yra labai kenksminga Lietuvai. Čia ir baigiasi bet kokia autonomija. Apskritai autonomija Lietuvoje yra neteisingai suprasta. Pirmiausia tai autonomija mąstymui, akademinei laisvei - ką tirti, ką šnekėti, ką dėstyti. Tam tu turi autonomiją. Tu pats gali sugalvoti tas programas - teisingai. Bet visame pasaulyje dar yra atskaitomybė, o pas mus šito nėra.
Ir dar. Mes visus abiturientus sukišome į universitetus ir dėl to kils daug socialinių problemų. Nebebus darbuotojų darbams, kuriems nereikia aukštos kvalifikacijos. O tokių darbų yra pilna. Mes turėsime kviesti emigrantus. O gabiausi mūsiškiai, kadangi mes nemokame normalių algų, turės važiuoti į užsienį. Toje CŽV ir Nacionalinio saugumo tarybos ataskaitoje buvo parašyta, kad vyks didžiulė emigracija. Galiu teigti, kad pas mus šis scenarijus jau vystosi.
Jūs kalbėjote apie tai, kad aukštosios mokyklos turėtų jausti atsakomybę visuomenei. T.y. turi parengti gerus specialistus, kurie ateina į gamybą, į praktinį darbą, į verslą. Jums tenka susidurti su tokiais žmonėmis, kadangi jūs dirbate ir UAB “Fermentas” mokslo direktoriumi. Koks yra grįžtamasis ryšys tarp teorijos ir praktikos?
Aukštųjų mokyklų misija yra išleisti savo absolventus, turinčius gerus teorinius pagrindus ir gebėjimą kūrybingai dirbti. Todėl darbdaviai kartais iš tikrųjų neteisingai priekaištauja aukštajai mokyklai, kai sako, kad atėjęs absolventas iš karto nesugeba dirbti. Ne, taip niekada nebuvo ir nebus. Bet darbdaviai yra teisūs, kai sako, kad jie negavo nei to bazinio išsilavinimo, nei kūrybinio darbo gebėjimų.
Pavyzdžiui, mes ruošiame savo specialistus ir neturime jokio priekaišto universitetams. Tačiau turime priekaištų būtent dėl to bazinio, bendrojo teorinio išsilavinimo, tų pagrindų. Pas mus studentai ateina nuo trečio kurso. Mes kiekvienam paskiriame vadovą, kuris padeda atlikti praktinius darbus. Yra ne vien teorija. Studentai pamato, kaip tai rankomis daroma, kokiais prietaisais, kaip iš viso tie rezultatai gaunami, apdorojami ir t.t. Vėliau studentas apsigina bakalaurą, baigia magistrantūrą ir po to mes jau priimame į darbą, nes žmogus būna gerai paruoštas.
Galima sakyti, kad jūs tiesiog padedate aukštajai mokyklai?
Taip ir turi būti. Tik dabar darbdaviai su tuo susidūrė, kadangi pritrūko kvalifikuotų žmonių. Dabar darbdaviai investuos ir į praktikas. O mes visada taip darėme, nes kitaip neįmanoma paruošti. Darbe visko galima išmokti. Mums svarbu, kad žmogus turėtų pagrindus, o viso kito mes išmokysime. Darbe fizikos, chemijos, matematikos neišmokysime, mes negalime iš naujo universiteto atidaryti… Čia jau yra universiteto misija - duoti bazinį išsilavinimą.
Žodžiu, mums visiems reikia pradėti klibinti tokią situaciją. Dėkui Dievui, didžioji pramonė jau pradėjo klibinti. Tiesa, dar prieš trejus metus mes jau šnekėjome apie tai su Darbdavių konfederacija. Bet tuomet jos visai nejaudino, kad universitetai prastai ruošia specialistus. Mes perspėjome, kad blogai baigsis. Dabar jie visi vienu balsu sako - blogai. O žinote, kodėl jie tuo metu to nesakė? Dėl to, kad buvo bankrutavusių fabrikų ir jie susirinko geriausius darbuotojus. Bet paskui jie paprasčiausiai baigėsi. O dabar profesionalai apskritai išvažiuos. Netrukus pradės šaukti statybininkai, baldininkai… Taigi darbdaviai pagaliau atsibunda.
Norėčiau palyginti įvairių šalių scenarijus - kas būna, kai jos įstoja į ES. Po pirmos bangos buvo Graikija, Airija, Portugalija, Ispanija ir t.t. Šalys, kai gauna dotacijas iš įvairių struktūrinių fondų, pačios nusprendžia, kokius prioritetus kelti. Tai Lietuva galėjo daryti ir kitokį pasirinkimą. Sakysim, nuo kaimo gal nebuvo galima nuimti pinigų, bet nuo kelių tikrai galėjo. Estai tą ir padarė. Gautus pinigus atidavė mokslui ir švietimui. Graikija ir Portugalija irgi į kelius sudėjo. O Airijoje visų partijų politiniu susitarimu buvo priimtas sprendimas, - kelių neremontuosim, bet švietimas, mokslas, verslas ir jo vystymas taps prioritetais. Pažiūrėkim, kur yra Airija, o kur yra Graikija? Aš pats dalyvavau rengiant pasiūlymus, kuriuos įteikėme Seimui. Net dabartinis finansų ministras nešiojosi, visiems rodė, kokie teisingi pasiūlymai… O kuo baigėsi? Taip ir likome pagal aną scenarijų. Ir kiekviename žingsnyje tokie dalykai.
Bet, p. Janulaiti, klausant jūsų scenarijų ima baimė...
Gerai, kad baimė ima, bet reikia veikti.
Tačiau kokias jūs išeitis matote? Nes pagal tuos scenarijus iš tikrųjų jauni žmonės ieškos išsilavinimo svetur, mūsų profesūra irgi, matyt, ieškos darbo kitur…
Neieškos. Didžioji dauguma vyresnės kartos profesūros ES šalyse neturi šansų. Tačiau neateis jaunų dėstytojų. Ta uždara sistema jų tiesiog nepriima. Kaip vieno fakulteto dekano paklausiau, jei atvažiuotų Nobelio premijos laureatas, ar pagal mūsų sistemą jis laimėtų konkursą? Šis atsakė: ne, turbūt nelaimėtų. Nes balsuojame, savą išsirenkame - ir viskas.
Bet šitas scenarijus, ko gero, gali realizuotis Lietuvoje?
Jis jau realizuojamas vyksta.
Ar įmanoma jį sustabdyti?
Bendrame politiniame kontekste įmanoma sustabdyti.
Reikia politinio sprendimo?
Reikia mūsų politinės sistemos didelio gydymo. Mūsų politinė sistema nėra visavertė, nes nėra piliečių įtakos. Kaip ji veikia? Vyksta rinkimai, žmonės galvoja, kad jeigu jau nuėjo balsuoti, tai ir įvykdė pilietinę pareigą. Ir 4 metus galiu ramiai gyventi. Pasaulyje yra įvairios piliečių organizacijos, kurios tarp rinkimų visą laiką spaudžia valdžią. Jeigu mes nepasieksime, kad atsirastų pilietinės visuomenės įtaka politiniams procesams, tai valdžia ir bus tokia.
Dabar kas pagal prognozes ateina į valdžią? Pats Kėdainių fenomenas pagrįstas pono ir vasalo santykiais: viskas yra kontroliuojama ir žmonės gyvena didelėj baimėj. Mūsų žmonės važinėja po rajonus, kuriuose faktiškai tokia pat atmosfera - žmonės bijo kalbėti, nes darbų nedaug, nuo išrinktos valdžios priklauso darbai, ten ir susidorojimo, ir visko pilna. Tad jeigu žmogus, kuris Kėdainiuose įgyvendina tuos dalykus, ateis į valdžią, tai imitacinių dalykų jis padarys visur. Abejoju, ar tokiai valdžiai mokslas ir studijos rūpės iš tikrųjų. Ne tas mentalitetas.
Profesoriau, tai pasufleruokit, ką gi man pasakyti kad ir savo dukrai, kuri jau įpusėjo studijas universitete, kokias viltis jai puoselėti ateičiai?
Aš jai pasakyčiau, kad nuo jos pačios priklauso, kiek ji išmoks. Yra daug knygų, yra galva, kyla klausimai, nekyla - reikia kelti juos sau, reikia ieškoti atsakymų savo specialybėje. Kitaip sakant, nors mūsų aukštosiose mokyklose ir yra problemų, vis tiek ne viskas taip juoda. Bet vis tiek viskas priklauso nuo jos pačios.
Paguodžia jau ir tai, kad jūs neatsakote visiškai kategoriškai, pavyzdžiui, mesti studijas Lietuvoje ir vykti mokytis į užsienį.
Absoliučiai nebūtina! Bet labai patarčiau bent kartą gyvenime išvykti pasimokyti ar į magistrantūrą, ar į ilgesnius kursus. Ta patirtis būtina. Pavyzdžiui, aš visada rekomenduodavau savo doktorantams, kurie čia apsigindavo, kad važiuotų į užsienį. Aš žinojau, kad dalis jų negrįš, betgi negali dėl to užsidaryti kiaute, pasakyti, kad ne, nevažiuok, kaip patriotas laikykis. Nieko iš to nebus.
Belieka konstatuoti, kad jaunam žmogui iš tiesų nėra lengva šiandien…
…oi, reikia pasakyti jaunam žmogui, kad, palyginti su mumis, jis gyvena fantastiškais laikais, nes turi pasirinkimą. Tai, be abejo, labai sunku, bet, neduok Dieve, gyventi, kai tu neturi jokio pasirinkimo.
Akademiką, biotechnologijos mokslų habilituotą daktarą Arvydą Janulaitį Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” kalbino žurnalistės Gailutė Jankauskienė ir Jolanta Kryževičienė.
"Kultūros savaitė" - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).
