Šiandien masiškai svetur gero ieškantys lietuviai istorijai naujo prieskonio nesuteikė. Apie tūkstančius Lietuvą palikusių tautiečių, jų vargus ir lūkesčius „Ekonomika.lt“ kalbasi su diplomatu, istoriku, ambasadoriumi ESBO žmogiškajai dimensijai, habilituotu mokslų daktaru Alfonsu Eidintu.
– Lietuvoje prasiautė net keturios emigracijos bangos. Ką tai rodo apie mūsų šalies ūkį?
– Dar Gedimino laiškais iš Hanzos miestų buvo kviečiami pirkliai ir amatininkai. Vadinasi, jeigu jau tada teko kviestis specialistų, valstybėje buvo problemų dėl gamybos ir prekybos. Mūsų istorikai to sensacingai nekonstatuoja, tačiau buvome atsilikę nuo pirmaujančių kraštų dėl įvairių sąlygų.
Pirmoji emigracijos banga nusirito dėl geresnių gyvenimo sąlygų, sumažėjusio mirtingumo ir darbo jėgos pertekliaus. Žmonės vyko į kitas gubernijas, juos pasiekė ir viliojama žinia iš Amerikos.
Užteko vos kelių laiškų, kad žmonės ten pradėtų vykti, nors emigrantai nežinojo, kad gatvės ten ne auksu grįstos, kad jos apskritai negrįstos ir kad jas patiems reikės išgrįsti. Žmonės Amerikoje dirbo kasyklose, skerdyklose.
Dar 1911 metais Amerikoje apsilankęs Juozas Tumas-Vaižgantas po kelionės parašė knygą „Ten gera, kur mūsų nėra, arba neapleiskime Tėvynės!“ Grįžęs perskaitė keliasdešimt paskaitų apie lietuvių padėtį Amerikoje. Vėliau Antanas Smetona pasakė, kad lietuviai yra į kosmopolitizmą linkusi tauta – vyksta ir ieško, kur geriau.
Tačiau po 1918 metų Nepriklausomybės paskelbimo lietuvių išeiviai Amerikoje aktyviai leido knygas, laikraščius, kūrė pirmuosius lietuviškus spektaklius. Jie teikė ir finansinę pagalbą Lietuvai.
A. Smetonos laikais apie 10 proc. biudžeto sudarė vien Amerikos lietuvių pinigai. Ir tai yra tik tie, kurie atėjo per Lietuvos paštą.
Taip pat pastačius geležinkelį Varšuva–Vilnius–Sankt Peterburgas, per Vilnių lietuviams atsivėrė ir carinės Rusijos darbo rinka. Merginos vyko tarnauti į turtingus namus – dirbo tarnaitėmis, prižiūrėjo vaikus.
Iš carinės imperijos emigracija apskritai buvo draudžiama. Tačiau žmonės rasdavo būdų, kaip sieną kirsti nelegaliai, specialūs agentai organizuodavo keliones. Žmonės jiems vėliau atidirbdavo už bilietus ir paslaugas. Tačiau nieko nepadarysi, visa Europa tada važiavo.
– Kokios priežastys paskatino lietuvius vykti į Pietų Amerikos valstybes?
– Po Pirmojo pasaulinio karo Amerikoje buvo įvestos kvotos emigrantams, per metus buvo įleidžiama tik 300 lietuvių.
Žmonės pasuko į Braziliją, Urugvajų, Argentiną. Pietų Amerikoje augo kavos, vaismedžių plantacijos. Mano paties senelis 1929 metais išvyko į Argentiną uždarbiauti, dirbo plantacijose, kol atidirbo už bilietą.
Tačiau dėl vergiško darbo, gyvenimo lūšnose žmonės greitai pradėjo iš plantacijų bėgti. Lietuvos konsulai ten daug plušo dėl tautiečių patiriamų negerovių. Bet į Lietuvą grįžo tik apie 25 proc. išvykusiųjų. Daugelį sulaikė sukurtos šeimos, vaikai.
– Ar emigracija kaip nors pakeitė lietuvius?
– Be abejo, lietuviai keičiasi. Net išvaizda pasikeitė, pavyzdžiui, dalis įgavo indėniško kraujo, keitėsi akių, plaukų spalva. Amerikoje buvo net sukurta Vyčio organizacija, kad lietuvių jaunimas galėtų susipažinti. Manau, gali greitai ateiti laikas, kai lietuviai žais už Airiją, Angliją, Norvegiją.
– Lietuvoje buvo jau ne vienas skambus projektas, neva turėjęs sukviesti emigrantus ar tiesiog pasaulio mastu aukštinti lietuvybę. Bet argi to pakanka?
– Ar dainą dainuoti, ar šviesti su prožektoriais galvojant, gal kas kosmose pamatys, – siūlyčiau žemiškesnių projektų. Vieni kalba apie Tautos namus. O gal tiesiog skelbkime rinkliavą ir per metus vieno mėnesio atlyginimo dešimtąją dalį skirkime kokiam projektui. Tokiam, kuriuo visi galėtų džiaugtis.
Niekas negalėjo pasakyti, kad dabartinė emigracija bus tokia didelė, ir niekas nežino, kaip viskas baigsis. Reikėtų gerinti ir paprastinti verslo sąlygas, kad ambasadoms būtų lengviau kviesti grįžti į Lietuvą.
Negalima tiesiog kviesti žmonių, reikia kviesti į konkretų darbą. Niekuo nepagrįsti šūkiai nebus veiksmingi.
– Nepaisydami negandų, ištikusių mūsų tautą per daugelį metų, gal galime vadintis laiminga tauta?
– Man regis, kad lietuviai niekada nebuvo laimingi. Jie visada bambėjo, prognozės, manau, ne kokios. Lietuvai reikia prasiveržti. Pavyzdžiui, kaip Suomiją garsina „Nokia“, Ameriką – „Ford“. O ką galime mes? Visko vienodai negalime išplėtoti.
Manau, tokios sritys gali būti informacinės technologijos ir žemės ūkis. Turime gilias žemės ūkio tradicijas. Pasaulyje daugėja žmonių, visi norės valgyti.
Manau, reikėtų dešimt geriausių ekonomistų išvežti į mišką ir leisti jiems nuspręsti, kokį kelią Lietuva turi rinktis.
Faktai: emigracija
• Nuo 1926 iki 1937 m. iš Lietuvos emigravo 78 tūkst. Gyventojų.
• Tada Brazilijoje apsigyveno daugiau nei 34 tūkst., Argentinoje – 16 tūkst., Pietų Afrikoje – 5 tūkst.
• 1944 m. iš Lietuvos pasitraukė apie 80 tūkst. žmonių.
• Pastaraisiais Amerikos surašymo duomenimis, šalyje gyvena apie 150–200 tūkst. lietuvių.
