Latvijoje įvykęs referendumas dėl valstybinės kalbos statuso suteikimo rusų kalbai paskatino daug diskusijų – ieškoma kaltų bei siekiama atsakyti į klausimus, kas laukia ateityje bei ko iš kaimynų gali pasimokyti Lietuva.
Nepaisant skirtingų referendumo ištakų ir rezultatų vertinimo, spaudos konferencijos „Latvija po referendumo: pamokos Lietuvai“ dalyviai sutarė, jog svarbiausia, į ką turėtumėme atkreipti dėmesį, yra būtinybė skatinti integracijos procesus.
Buvęs ambasadorius prie Europos Tarybos Neris Germanas džiaugiasi Latvijoje įvykusio referendumo dėl valstybinės kalbos statuso suteikimo rusų kalbai rezultatais, nes yra įsitikinęs, kad toks statusas turėtų būti pripažįstamas tik vienai latvių kalbai. Tačiau šioje situacijoje N. Germanas įžvelgia ir gilesnę – integracijos trūkumo – problemą, apie kurią, jo teigimu, jau yra užsiminęs ir ne vienas Latvijos pareigūnas, o įvykęs referendumas ją tik dar labiau išryškino.
„Aš manau, kad tas pats referendumas atskleidė ir patvirtino, ką mums kalbėjo daugelis latvių, aukščiausių valstybės pareigūnų, ir ką patvirtino tuo referendumu, kad reikia spręsti klausimą dėl integracijos – dėl rusakalbių integracijos Latvijoje. (...) Jie anksčiau ar vėliau turės tą problemą išspręsti, nes jeigu beveik trečdalis gyventojų yra rusakalbiai, manau, jų integracijos į bendrą valstybės gyvenimą problema yra labai svarbi“, – spaudos konferencijoje sakė N. Germanas.
Parlamentaras Valdemaras Valkiūnas mano, kad Latvijoje įvykęs referendumas pademonstravo integracijos sėkmę ir gyventojų mobilizacines galimybes, nes po Latvijos įstojimo į Europos Sąjungą pasireiškusio „išsivaikščiojimo po kitas šalis“ reikėjo patikrinti, ar tauta vis dar vieninga.
„Galbūt tas atsipalaidavimas po Latvijos įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m., išsivaikščiojimas po kitas šalis ir davė daug minusų, bet čia buvo pasitikrinimas laiku“, – teigė parlamentaras.
Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Audrius Butkevičius referendumą Latvijoje vertina kaip „rimtą agresijos aktą“, įvykdytą pirmą kartą per pastaruosius dvidešimt metų.
„Pirmą kartą viešai buvo pasisakyta reikalaujant tautinei mažumai savo teisių, įstatymų, priskiriant jų kalbai tokias pats teises kaip ir senųjų vietos gyventojų teisėms. Ir kur kas svarbesnis klausimas – su kuo yra susijęs šitas agresijos aktas, nes aš jį tik taip ir vertinčiau. Žinoma, jis yra susijęs su procesais Rusijoje“, – teigė signataras.
A. Butkevičiaus manymu, maža to, kad krizė dėl kalbos įsigalėjo Latvijoje, ji laipsniškai bus skatinama ir Lietuvoje, nes „mes čia turime žaidimą su lenkais“.
„Isterija yra užkrečiama“, – prognozavo jis.
Kitas Nepriklausomybės atkūrimo akto signataras Egidijus Bičkauskas prieštarauja A. Butkevičiui, teigdamas, kad negalima suabsoliutinti Rusijos įtakos dabar Latvijoje vykstantiems procesams.
„Nesakau ir nebandau teigti, kad referendumas ir visa situacija, kuri susidarė Latvijoje – Rusijos atitinkamų jėgų poveikis. Yra tas poveikis, bet tik bijau, kad mes jį pervertiname“, – mano E. Bičkauskas.
A. Butkevičius sušvelnino savo poziciją: referendumą, E. Bičkausko prašymu, pervadino „pasikėsinimu“. Jis teigė manąs, kad referendumą finansavo galingos struktūros, disponuojančios „milijardinėmis sumomis“.
„Čia ne šiaip sau užsimanė keli rusų kalbos gynėjai padaryti referendumą ir jį surengė. Kaip žmogus, organizavęs krūvą panašių dalykų, žinau, kiek reikalinga lėšų, kiek reikalinga organizacinio darbo įdėti, kad visas šis klausimas būtų pakylėtas nuo kelių verkiančių bobelių šnekų iki rimto valstybinio lygio veiksmo. Taigi čia yra sukišta krūvos pinigų. Iš kur, ponai?“ – klausė signataras.
E. Bičkauskas pritarė, kad Latvijoje gyvenančiais rusakalbiais naudojamasi.
„Tai, be jokios abejonės, yra Rusijos valstybės įtaka, tik dažnai tie patys Rusijos veikėjai tuos pačius rusakalbius, kurie gyvena Latvijoje, naudoja kaip smulkią monetą savo politiniams tikslams pasiekti, nesiekdami nieko geresnio“, – sakė jis.
N. Germanas atsisakė referendumo rezultatus traktuoti kaip „pergalę prieš rusus“, tačiau vis tiek vertina jį teigiamai – kaip postūmį integracijos problemų sprendimo link bei kaip galimybę lietuviams daugiau domėtis Latvija. Jo manymu, tai ir yra svarbiausia.
„Labai gerai, kad mūsų dėmesys galų gale pasisuko šiek tiek nuo tų visų globalių, europinių, pasaulinių dalykų į mūsų artimiausius kaimynus. Mes tikrai turime geriau pažinti Latviją, mes tikrai turime geriau juos matyti ir žinoti, kas ten vyksta“, – teigė jis.
N. Germanas pabrėžė, kad įvykiai Latvijoje – gera pamoka ir Lietuvai. Jo teigimu, kiek mažesniu mastu, tačiau mes taip pat turime gana gausią tautinę mažumą, į kurią reikėtų žiūrėti tolerantiškiau ir galvoti apie jų gilesnę integraciją į mūsų visuomenę.
„Mes turime Vilniaus kraštą, mes turime lenkus. (...) Mūsų tikslas yra patraukti juos į savo pusę“, – sakė jis.
A. Butkevičius, pritardamas ambasadoriui, išsakė mintį, kad integracijos procesų skatinimas (bet ne kultūros suvienodinimo prasme) privalo tapti valstybine politika, siekiant tautinėms mažumoms sudaryti kuo patrauklesnes gyvenimo sąlygas. Jo manymu, tai turbūt geriausias būdas išspręsti tokias problemas, kokios dabar iškilo Latvijoje.
„Mes galime tiek lenkams Lietuvoje, tiek rusams Latvijoje sudaryti sąlygas, pagal kurias jiems būtų ten geriau gyventi negu savo tėvynėje, naudingiau gyventi. (...) Jeigu šitoks požiūris taptų valstybine politika, tokiu atveju jis iš karto suponuotų tuose žmonėse pakankamai patriotizmo šaliai, kurioje gyvena“, – pabrėžė A. Butkevičius.
