Visi žinome, kad kartais nėra lengva atskirti tiesą nuo melo. Kas gi lieka mums visiems, besimaudantiems gausios ir prieštaringos informacijos jūroje? Ar iš tikrųjų taip jau neįmanoma išsiaiškinti tiesos, kokia skaudi ji bebūtų? Manau, kad viskas yra įmanoma, kai žmonės sugeba mąstyti patys, o nesivadovauja primestais stereotipais, ir jei tie žmonės nėra praradę pamatinių moralinių orientyrų.
Suprantama, kad būna dar sunkiau adekvačiai suvokti tai, kas vyksta (arba jau yra įvykę) kažkur svetur. Bet dabartinio informacinio sprogimo amžiuje, kai praktiškai visiems yra prieinama absoliučiai visa informacija bet kuria pasaulio kalba (turiu omenyje pirmiausia internetą), tai jau nėra neįveikiama kliūtis. Kaip ir visais kitais atvejais, tereikia atmesti bet kokius išankstinius nusistatymus ir turėti noro bei kantrybės įsigilinti į reikalo esmę. Nenuostabu, kad tai, ką mums pavyksta išsiaiškinti tokiais atvejais, dažnai nesutampa su tuo, ką tariamai „visi žino“.
Viena iš tokių kontraversiškų temų yra vadinamasis Karabacho konfliktas, kurio esmė – Armėnijos nenoras pasitraukti iš okupuotų Azerbaidžano teritorijų ir leisti sugrįžti į namus jos išvarytiems vietiniams gyventojams (dėl armėnų agresijos daugiau kaip keturi penktadaliai jų okupuotų žemių gyventojų – per 650 tūkstančių žmonių - buvo priversti palikti savo tėviškę).
Kaip ir kitais panašiais atvejais, konfliktuojančių šalių argumentai yra visiškai skirtingi – Azerbaidžanas remiasi visuotinai pripažįstama tarptautine teise ir reikalauja teisingumo atstatymo, o Armėnija, naudodamasi Rusijos nebyliu pritarimu, kalba apie kažkokią Karabacho armėnų „apsisprendimo teisę“ – tarsi ta teisė priklausytų išimtinai 140 tūkstančių vietinių armėnų, o ne visiems 800 tūkstančių žmonių, gyvenusių istorinėje Karabacho srityje iki armėnų agresijos.
Beje, dėl armėnų agresijos Karabache. Tai nebuvo paprastas tam tikros teritorijos kontrolės perėmimas, kuomet iš esmės nesikeičia nei tos teritorijos gyventojų skaičius, nei jos etnodemografinis balansas. Šiuo atveju buvo vykdomas tikrų tikriausias etninis teritorijos valymas, kai nearmėniška užimto krašto gyventojų dauguma buvo dalinai išžudyta, o didžiąja dalimi – išvaryta. Tokio efektyvaus „gyvybinės erdvės“ savo etninei grupei kūrimo kitų tautų sąskaita galėtų pasimokyti net Hitleris. Šios nežmoniškos praktikos simboliu tapo prieš dvidešimt metų įvykusi Chodžaly miestelio, kuris buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus kartu su visais jo gyventojais, tragedija.
Būtent šios tragedijos aukoms atminti ir tautinės neapykantos kurstytojams pasmerkti buvo skirtas Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininko Mahiro Gamzajevo straipsnis „Negyjanti Azerbaidžano žaizda – Chodžaly tragedija“, pasirodęs Balse.lt šių metų vasario 25 dieną. Autorius, daugiau žinomas kaip buvęs Lietuvos Sąjūdžio Seimo narys, Lietuvos ir Azerbaidžano kultūrinių ryšių tyrinėtojas bei Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas, dėl savo principingos laikysenos tapęs rusų šovinistų puolimo objektu, šiuo straipsniu visai nesiekė kaip nors pažeminti armėnų tautą arba suversti jai visą kaltę už komplikuotus dviejų kaimyninių tautų santykius. Jis viso labo pagerbė nekaltai žuvusiųjų atminimą ir priminė visiems mums – prie ko gali privesti perdėtas etnocentrizmas ir kitų tautybių žmonių teisių nepaisymas.
Nežiūrint to, po mėnesio, kovo 24 dieną, čia pat pasirodė Ruslano Arutiuniano pasirašytas „atkirtis“ M.Gamzajevui ir Lietuvos Seimo nariams, pasirašiusiems kreipimąsi į Europos Parlamentą dėl Chodžaly įvykių, pavadintas „Tragedija ir klastotės“. Kokiomis gi klastotėmis yra kaltinamas M.Gamzajevas ir Lietuvos Seimo nariai? Siūlau įsiklausyti į, švelniai tariant, keistą R.Arutiuniano „argumentaciją“.
Pirmiausia jį papiktino tai, kad armėnų pajėgos, sunaikinusios minėtą Azerbaidžano rajono centrą, mūsų parlamentarų kreipimesi buvo įvardintos „užsienio valstybės ginkluotomis pajėgomis“, o M.Gamzajevo straipsnyje – tiesiog „armėnų kariniais daliniais“. Anot R.Arutiuniano (arba tikrojo jo vardu pasirašyto teksto autoriaus, nes, kaip pavyko išsiaiškinti, R.Arutiunianas silpnai temoka lietuviškai), tai buvo ne užsieniečiai, o Azerbaidžano armėnai – „Kalnų Karabacho savigynos būriai“. Įdomu, ar Lietuvos žmonėms būtų lengviau dėl to, jei, neduokDie, Ignalinos miesto gyventojus išpjautų ne Rusijos kariškiai, o Rusijos vėliava mosuojantys kokie nors „Visagino savigynos būriai“? Atsiprašau mielų visaginiečių, tačiau tokį palyginimą pateikiau tik tam, kad pajustume mums peršamos „argumentacijos“ absurdiškumą.
Suprasdamas, kad faktas, kad kartu su armėnų smogikais Chodžaly skerdynėse dalyvavo Rusijos kariuomenės 366 motorizuoto šaulių pulko (vėliau išvestas į Rusiją ir ten išformuotas) kariai, nesukels Lietuvos žmonių simpatijų, R.Arutiunianas nemini šių armėnų smogikų sąjungininkų, tačiau pabrėžia, kad smogikai buvo ginkluoti SSRS vidaus kariuomenės pulko, kurį jie neva nuginklavo dar 1991 metais, šarvuočiais ir ginkluote. Taip mus bandoma įtikinti, kad ne Kremlius apginklavo armėnų „savisaugos būrius“, o jie patys „kovėsi“ su savo globėjais.
Kam gi reikėjo išžudyti šimtus nekaltų moterų, senelių ir vaikų? R.Arutiunianas turi „logišką“ atsakymą ir į šitą klausimą – „ten buvo vienintelis regione oro uostas, gyvybiškai būtinas (...) Karabacho armėnams“. Juk viskas taip paprasta – noriu pasiimti tai, kas priklauso ne man – imu, nenorite atiduoti geruoju – žudau. Sovietija 1939 metais irgi užpuolė Suomiją vien tik dėl to, kad ši nesusiprato padovanoti Kremliui savo rytinių žemių. Ką gi, koks mokytojas – toks ir mokinys.
Pasak R.Arutiuniano, armėnų smogikų humaniškumą įrodo tai, kad jie „dar iki puolimo įvairiais būdais ragino miestelio gyventojus pasitraukti“, ir tai, kad „pačiame miestelyje rasta tik 11 žuvusių civilių“. Tai, kad likusieji 602 chodžaliečiai buvo nužudyti ne pačiame rajono centre, o pakeliui į Agdamą, kurį jie bandė pasiekti – tai, pagal R.Arutiuniano logiką, matomai turėtų būti pripažinta „lengvinančia aplinkybe“.
Dar viena „lengvinanti aplinkybė“, R.Arutiuniano nuomone, yra tai, kad, kaip jis rašo, „tikėtina, kad aukų dauguma – turkai meschetai“. Žiūrint armėnų nacionalistų, svajojančių apie „Didžiosios Armėnijos“ nuo Viduržemio iki Juodosios ir Kaspijos jūrų sukūrimą, akimis, turkai apskritai nėra žmonės, todėl ir jų naikinimas nėra nusikaltimas.
Ypatingas R.Arutiuniano ar jo mūzos „atradimas“ yra tai, kad „tarp lavonų galėjo atsirasti ir 34 civiliai armėnai, (kuriuos) būtinai reikėjo sudarkyti, kad kartais kas nors neatpažintų“. Štai šitaip. Matomai mirtinai išgąsdinti, savo mantą palikę ir vėliau nužudyti žmonės, bėgantys iš Chodžaly, neturėjo jokių kitų rūpesčių ir tampėsi su savimi (anot R.Arutiuniano) sudarkytus armėnų lavonus.
Siekdamas sustiprinti savo argumentus, R.Arutiunianas mini ir buvusio Azerbaidžano prezidento Ajazo Mutalibovo, visuotinai laikomo mazgote ir išdaviku ir vėliau pabėgusio į Rusiją, „liudijimus“, kurių esmė – Chodžaly skerdynes surengė jo atsistatydinimo siekiančios jėgos. Ką gi, ir mes čia Lietuvoje turime savų „mutalibovų“, pavyzdžiui – Algirdą Paleckį, kuris irgi teigia, kad 1991 metų sausio 13 aukos – tai „Sąjūdžio smogikų“ darbas.
O savo rašinyje, adresuotame Seimo nariams, R. Arutiunianas be pagrindo kritikuoja M.Gamzajevą... dėl Chodžaly skerdynių nuotraukų klastojimu. Geriau jau jis šito nedarytų, nes iki šiol būtent armėnų pusė buvo liūdnai pagarsėjusi tokiu skaudžios istorijos „dokumentavimu“. Kadangi jau seniai domiuosi šiuo klausimu, galiu paminėti ir keletą konkrečių faktų. Pavyzdžiui, tinklapyje www.genocide.ru buvo patalpinta neva „turkų budelių“ nužudytos armėnės nuotrauka, kurioje iš tikrųjų pavaizduota Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nacių nužudyta Vengrijos žydė (nuotraukos originalas saugomas Izraelio Holokosto muziejuje). Panašiai pasielgta ir 2009 metais, kai Brazilijoje leidžiamo žurnalo „Leituras da Historia“ viršelyje atsirado nacių koncentracijos stovyklos kalinių nuotrauka ir užrašas, kad tai – „armėnų genocido“ aukos. Bet visas cinizmo ribas viršijo vaisiaus, išskrosto iš negyvos moters kūno, nuotrauka, kuri yra Chodžaly skerdynių byloje. 2007 metų spalio 30 dieną armėnų žurnalistas Edvardas Pariancas patalpino ją New Yorke leidžiamame rusakalbiame dienraštyje “V novyj svet”, pažymėdamas, kad tai – dar vienas “armėnų tautos genocide” įrodymas. Komentarų, manau, nereikia...
Vienas naujausių tokių falsifikatų – panarmėnistų propagandos sklaidos centro „Hayastan2“ sukurtas filmukas „Khojaly tragedy homework of Heydar Aliyev“, kuris yra patalpintas tinklapyje Youtube.com (žr: http://www.youtube.com/watch?v=JEtiYWHJaJU&feature=related). Jame rodomos įvairių šalių ir tautų politinių bei religinių veikėjų nuotraukos su vienodais prierašais, jog visi jie tariamai teigia, kad Chodžaly tragedija – tai azerbaidžaniečių lyderio Heidaro Alijevo „rankų darbas“ (nors tuo metu H.Alijevas dar nebuvo valstybės vadovas ir gyveno Nachičevanės eksklave, atskirtame nuo likusios Azerbaidžano dalies armėnų kontroliuojama teritorija). Kiek galima tikėti tokiais panarmėnistų teiginiais, galima spręsti jau vien iš to, kad tarp kitų asmenų nuotraukų ten yra ir Lietuvos žmonėms gerai žinomo Vilniaus verslininko, UAB „Penki kontinentai“ valdybos pirmininko Idrako Dadašovo atvaizdas. Neminėdami I.Dadašovo vardo ir pavardės, Jerevano gebelsai pristato jį... „Nyderlanduose gyvenančiu azerbaidžaniečių politiniu emigrantu“, kuris neva buvo pareiškęs, kad „už nusikaltimus prieš turkmėnus (?! – A.B.) ir lezginus Alijevų šeima turi būti teisiama Hagos tribunolo“.
Taigi aptartas R.Arutiuniano straipsnis – anaiptol ne vienintelis nuožmios panarmėnistų propagandos pavyzdys. Neseniai Lietuvos armėnų sąjungos pirmininkas Araikas Tunianas (irgi, beje, nekalbantis lietuviškai) išsiuntinėjo Lietuvos Seimo nariams „metodinę medžiagą“, kurios paskirtis – įtikinti mūsų įstatymų leidėjus, kad dėl visų Azerbaidžano ir jo žmonių patirtų skriaudų kaltas pats Azerbaidžanas. Be mūsų jau apžvelgto R.Arutiuniano straipsnio, „metodinę medžiagą“ sudaro plona (vos poros dešimčių puslapių) brošiūra anglų kalba „Khojaly: propaganda through tragedy“, išleista pernai Jerevane. Skystoka, ponai propagandistai...Beje, brošiūros galite iš anglų kalbos neversti ir neskaityti – iš esmės ji visa jau atpasakota R.Arutiuniano tekste.
Kaip jau supratote, visa tai jau nėra skirtingų nuomonių apie tuos pačius faktus ir reiškinius pavyzdžiai. Tai turi kitus pavadinimus – demagogija ir dezinformacija. Žinoma, ir Lietuvoje atsiras žmonių, gal net Seimo narių, kurie patikės (arba dėl kažkokių mums nežinomų, tačiau numanomų priežasčių apsimes, kad patikėjo) R.Arutiuniano (ar Araiko Tuniano?) „argumentais“. Bet ir toliau išlieka retorinis klausimas – ar toli nuveš makabriško melo mašina, taip neatsakingai vairuojama nuo tautinės neapykantos apkvaitusių jos vairininkų?
Arvydas Baniulis
