Nesi tu joks pilietis, esi apmokamas rusų ir jų klapčiukų armėnų agitatorius. Beje, labai negabus - kartoji senas nuvalkiotas klišes apie neva visų, o ypač turkų su azerbaidžaniečiais nuolat skriaudžiamus armėnus. Tarsi ne armėnai užgrobė septintadalį Azerbaidžano teritorijos ir išvarė iš jos nearmėnišką gyventojų daugumą, ir tarsi ne patys armėnai, prieš beveik šimtą metų įsiveržus rusų kariuomenei į Turkiją, buvo pradėję kurti savo būsimai valstybei "gyvybinę erdvę" - galabyti savo šimtamečius kaimynus turkus.
Mažai kas taip prisidirbo, todėl armėnai niekaip negali pripažinti baisios tiesos - savo kaltės, todėl jie eina į sandėrius su sąžine ir susideda su Šėtono pasiuntiniais žemėje - rusais, todėl jie surenka savo diasporoje pinigus ir sumoka tokiems, kaip tu, propagandistams. Patys esate fašistai, ir dar kažką drįstate kaltinti.

Prakalbote apie makabriska mela ir isitraukete i jo skleidima kaip supratau. Isliejot kibira savo pagiezos ant tautos, kuri nei jums nei lietuviu tautai nepadare nieko blogo ir pats klausiate kaip toli nuves melo masina vairuojama nuo tautines neapykantos apkvaitusiu vairininku. O pats siuo atveju netapote vienu tokiu vairininku kai itin saliskai ir subjektyviai isdejot savo nuomone?
Kaip pats straipsnio pradzioje minejote internetas pilnas medziagos apie si konflikta, o ka jus pats konkreciai zinote apie si Karabacho konflikta, jo dalyvius, pradzia ir istakas, kiek jus esate susipazines su armenu ir azerbaidzianieciu tautu ir uzkaukazes istorija? Galima atsakysiu uz jus - silpnai jei ne pavirsutiniskai.
Nezinant auksciau mano isvardintu dalyku turetu buti geda rasyti tokius straipsnius ir kritikuoti kitus. Nesilaikydamas elementaraus padorumo isimete is konteksto autoriaus zodzius ir savaip interpretavote faktus isjuokdami zuvusiuosius, cituoju: "Matomai mirtinai išgąsdinti, savo mantą palikę ir vėliau nužudyti žmonės, bėgantys iš Chodžaly, neturėjo jokių kitų rūpesčių ir tampėsi su savimi (anot R.Arutiuniano) sudarkytus armėnų lavonus". Paaiskinsiu, nes su logika pas tamsta prastai, savo egzekucijos vieta zmones pasieke gyvi ir tik tada buvo nukankinti, nes is keliu desimciu ikaitais laikytu armenu moteru ir vaiku taip nei vienas ir neatsirado, arba jus gal zinote kur jie?
Pats budamas istorikas domiuosi Karabacho konfliktu jau apie 10 metu ir visokie panasus pasvarstymai neparemti faktais man sukelia nuostaba, kai iki siol vien Khojaly tragedijoje lieka aibe neatsakytu klausimu. Jei minetoje tragedijoje viskas butu taip juoda ir balta kaip jus ir M. Gamzajevas teigiat tai kaltinimai skambetu ne internete, o Hagos tribunole, kuriame jau spejo pabuvoti panasaus konflikto Jugoslavijoje karo nusikalteliai. Esme tame, kad tribunolui pradejus nuodugnu tyrima gali iskilti Azerbaidzanui pavojingos detales apie ivykius Khojaly ir ne tik. Ka pavyzdziui jus zinote apie tai kas vyko 1992 m. kovo menesi Maragoje iskart po Khojaly? Ar jusu manymu gyvi pjuklais supjaustyti, sudeginti ar kitaip nukankinti zmones verti mazesnio gailescio, nes jie armenai? Maragos miestelio tragedijoje yra viskas kur kas aiskiau, bet tiek jus tiek M. Gamzajevas samoningai nutylite tokius faktus ar ne?
Kas liecia neatsakytus klausimus, tai kelis jusu pamastymui paklausiu savo komentare:
1. Kodel gavusi isankstini pranesima apie ruosiama miestelio sturma Azerbaidzano valdzia neevakuavo gyventoju ir neuztikrino ju saugumo?
2. Kodel zurnalisto Mustafajevo paciose pirmose nuotraukose zmoniu kunai neisniekinti o grizus su uzsienio zurnalistais keliom dienom veliau uzfiksuoti jau isniekinti civiliu lavonai?
3. Kodel didziausia zuvusiuju Kchodzaly pabegeliu dalis rasta teritorijoje, kuri pries ir po Khojaly sturmo kontroliavo Azerbaidzano daliniai Agdame?
I siuos bei kitus kodel ir kas Azerbaidzano propaganda nedrista duoti konkretaus atsakymo, o kai saziningi zmones paciame azerbaidzane bando ieskoti atsakymu ( pvz. E. Fatulayev) valdzia juos sodina i kalejima, klastoja kaltinimus ir apkaltina tevynes isdavyste. Vienas faktas mane ramina, tiesa nezino senaties termino ir anksciau ar veliau ji islenda.
Jums autoriau as noreciau pasakyti, kad tai ka jus ir M. Gamzajevas savo straipsniuose darote, demonizuodami armenus, vadinama tautines nesantaikos kurstymu.
Pabaigai noreciau paklausti ar tikrai jus ir kiti tariami sios srities zinovai turite moraline teise viesai draskyti skaudzias tiek armenams tiek azerbaidzanieciams zaizdas savo straipsniuose?

Nuolat sėdi prie Turkijos ambasados, kalyte? Kas finansouna tą tavo stebėseną, ar tik ne burliokai?

Kiek žinau, tas Baniulis neišlenda iš Turkijos ambasados. Pinigais aptekęs, muslimas.

Mums ta tema svarbi ir įdomi tuo, kad tai, ką Kremlius sėkmingai išbandė su Azerbaidžano armėnais Karabache, dabar tas pats Kremlius bando padaryti su Lietuvos lenkais Vilnijoje.
O "azijatai" visi esame, katrie po skeltanagiais pabuvome.

kurie iš azijatų teisūs? Kuo ta tema įdomi ir svarbi mums?

Gal ne tam straipsniui komentarą parašei? Kažkaip ne į temą.

Bijomasi pripazinti, kad pakankamai dideleje visuomeneje tauta gali kontroliuoti valdzia tik tuo atveju, kai pasalinami nuomone formuojantis tarpininkai tarp valdzios ir zmoniu ir tauta tiesiogiai gales paveikti valdzia. O tai imanoma tik tuomet, kai zmones iseina i gatves, pageidautina, apsiginklave. Tik tokiu atveju, kai visuomene pasiryzusi imtis ginklo ne zodziais, o darbais, ir kai tai puikiai supranta ne tik visuomenes nariai, bet ir pati valdzia, tik tokiu atveju imanoma isties efektyvi valdzios kontrole is visuomenes puses. Jokie pamokslai, raginimai buti saziningais, jokios audringos diskusijos niekas netures realaus efekto. Ypac viespataujant kapitalokratijai, kai valdzios atstovus domina tik pinigai ir jie nebeturi nieko svento, uztat tryksta veidmainiskumu ir dirbtiniu sventumu. Moralinis spaudimas tik pralinksmins valdzia. Tik fizine jega gali tureti realu efekta. O turint galvoje, kad stabilioje visuomeneje zmones nesugeba pasipriesinti su ginklu rankoje, apie jokia valdzios kontrole ne kalbos negali buti.

Pakankamai dideleje visuomeneje, kurioje neisvengiamai pranyksta tarpusavio rysiai tarp visuomenes ir valdzios, visuomenine valdzios kontrole imanoma tik tuomet, jeigu ore sklando parako kvapas. Vadinasi, visuomene gali kontroliuoti valdzia, taciau demokratiniu proceduru remuose tokia kontrole neimanoma. Viespataujant demokratijai, valdzia yra absoliuciai nekontroliuojama, o tiksliau pasakius – ja kontroliuoja tik tie, kurie ta valdzia finansuoja.



Kalbant apie dabartine demokratija, rinkimus, kam eiti, jei nuo rinkimu nieko nepriklauso? Kam dalyvauto procese, jeigu esi isitikines, kad jo metu tave paprasciausiai apgaudineja? Egzistuoja kazkokie pasamoningi motyvai, kuriu skatinami rinkejai eina i rinkimus. Eina, kadangi visi kiti eina. Eina, nes sitaip gali pajausti savo reiksminguma. Eina, nes visada eidavo. Eina, kad gautu isgerti bufete. Taciau visa tai neturi jokio rysio su samoningu politinio elito isrinkimu.

Pripazinkime, kad rinkimai - tai iliuzija, kad zmones renkasi. Realybeje pasirinkimas tautai, zmonems yra ipersamas kapitalo. Zmonems leidzia pasirinkti, kai kalba eina apie nieko nesprendziancius klausimus, ir tai pries jiems pasirenkant, dazniausiai smarkiai perplaunamos smegenys, kad neivyktu kokiu netiketumu.

Paprastai tariant, zmonems pasiulomi du obuoliai, raudonas ir zalias, ir liepiama pasirinkti. Prasideda audringos diskusijos, paskui – rinkimai ir, pagaliau, kulminacija – balsu skaiciavimas. O paskui pradedama kalbeti, kad tauta atstume kriauses, bananus ir vynuoges, nes labiausiai megsta obuolius. Esant ribotam galimu atsakymu pasirinkimui, rinkimu rezultatai aiskus is anksto: kad ir kas atsitiktu, visi nubalsuos uz obuolius. Rinkimai – tai fikcija, o demokratija – politine demagogija.

Demokratijoje visuomeniniu reikalu tvarkymas visuomet priklauso mazumai, su kuria samoningai ar nesamoningai privalo skaitytis dauguma, tai pats terminas „demokratija“ yra sio atveju labai abejotinas. Paprastu zmoniu nekompetencijos ir neprofesionalumo savybes atveria placias galimybes politinems manipuliacijoms. Atsiradus ir issivyscius masinei ziniasklaidai, sukurus visuomenes nuomones formavimo metodikas, manipuliuoti pasidare zymiai lengviau. Zmones balsuoja ne uz realu zmogu, o uz jo laikrastini ir televizini ivaizdi. Rinkimu metu politikas neretai netgi nezino „savo“ straipsniu turinio ir „savo“ biografijos, kuria jam sugalvojo ivaizdzio specialistai, smulkmenu. Visi rinkiminiai pazadai – tai tik zaidimas su elektoratu. Demokratija tapo apskritai neatsiejama nuo manipuliavimo zmoniu masemis, todel visuomenei neimanoma demokratiskai kontroliuoti valdzia. Todel rinkimai, referendumai visada buna ne tik apribojami tam tikrais remais, bet ir rengiami iki to laiko, kol nebus gautas reikalingas rezultatas. Zmones Vakaruose zino, kad taip visada bus, del to iskart balsuoja uz tai, ka jiems siulo, kad paliktu juos pagaliau ramybeje. O jei tautos valia valdzios netenkina, tai referendumo rezultatus galima paprasciausiai uzmirsti.



Trumpiau tariant, teisinga butu kalbeti ne apie demokratinius rinkimus, o apie politines manipuliacijas – sis terminas itin tiksliai apibudina reiskinio, kuri mes vadiname „laisvais rinkimais“ esme. Jeigu perzvelgsime visa demokratijos evoliucijos istorija, i akis kris viena ryski tendencija: kuo daugiau kalbama apie tautos valdzia, tuo didesnis manipuliavimo visuomenes protais laipsnis. Milziniska vaidmeni manipuliacijose protais vaidina televizija. Kitaip sakant, mes TV iseikvojam beveik tiek pat laiko, kiek ir darbui. Rezultate mes anksciau lanke baznycias, visuomeninius susirinkimus ir nedideles kavinaites, siuo metu didziaja laiko dali praleidzia prie televizoriaus. Manipuliavimas visuomenes nuomone pasieke toki masta, kad tenka kalbeti ne apie didzios daugumos gyventoju naivu patikluma, bet apie ribine ju psichikos busena.



Prie demokratijos visuomene turetu kontroliuoti valdzios veiksmus. Juk is tiesu, jeigu zmogus negali kontroliuoti proceso, tai kaip jis gali kalbeti, kad ta procesa valdo? Jeigu mes adekvaciai suvokiame realybe, tai nesakysime, jog valdome snaigiu kritimo uz lango procesa, juk mes sio proceso nekontroliuojame.

Visuomeneje zmones negali tiesiogiai kontroliuoti valdzios, negali kontroliuoti ir netiesiogiai, o is to iseina, kad demokratine visuomenine valdzios kontrole yra is principo neimanoma.

As skaitau, kad tai, kas vyksta, tai tiesiog uzprogramuota, tik kazkaip dauguma vengia sios temos ir tai ne vien Lietuvos problemos. Savo nuomone as seniai issakiau atskyrose pasisakomose apie demokratija. As skaitau, kad demokratija, kokia mes isivaizduojam niekados ir niekur neegzistavo.

DEMOKRATIJA – KAI VISI PILIECIAI DALYVAUJA SALIES VALDYME

Akivaizdu, kad technologiskai neimanoma organizuoti visuomenes valdymo proceso, kuriame dalyvautu visa tauta. O atstovaujamoji demokratija, kai tauta valdo per savo atstovus turi daug trukumu.

Tai ar demokratija imanoma?

Problema tame, kad Pakankamai dideleje visuomeneje neimanoma organizuoti valdymo proceso, kuriame dalyvautu visi visuomenes nariai.

Dauguma visuomenes nariu neturi reikalingu ziniu ir sugebejimu, zmonems apskritai neidomus visuomenes valdymo procesas. Paprasto zmogaus savybes, tokios kaip neprofesionalumas, nesuinteresuotumas nepadeda demokratinio mechanizmo funkcionavimui. Sociologiniu apklausu duomenimis, is balsuojanciu uz vienus ar kitus kandidatus zmoniu tik 2-3% skaite bent siokia tokia programine medziaga. Apklausos rodo, kad tik 2% zmoniu sugebejo prisiminti savo deputato pavarde. O tokiu, kurie sugebetu suformuluoti vienos ar kitos partijos programinius postulatus – apskritai yra vienetai, zmones jau po keliu menesiu po rinkimu nebeprisimena, uz ka jie balsavo ar kuris deputatas atstovauja ju interesus seimo ar savivaldos lygmenyse.

Taciau negalima zmoniu kaltinti tuo, kad jie nesusigaudo ivairiu partiju ir judejimu programose. Juk vargiai ar lituanistas gali tobulai perrinkti automobilio varikli, o sociologas tobulai muryti sienas. Ar aklas zmogu gali tapyti, o nebyli – dainuoti, bet mes politikoje matome butent tai. Problema tame, kad valdytojais tampa asmenis, kuriu gamta neapdovanojo valdymo sugebejimais. Todel daugelio isrinktuju valdytoju poelgiu apskritai neimanoma paaiskinti normalia logika.



Siandieniniame pasaulyje sparteja specializacijos procesas, tai pripazista visi ir yra absurdiska, kad didejant specializacijai, staiga atsiranda doktrina, reikalaujanti, kad zmogus susigaudytu dalykuose, kuriuose jis nera specialistas. Kiekvienas turi uzsiimti savo darbu. Tas pats turi buti ir politikoje. Dauguma zmoniu nesusigaudo politikoje ne del to, kad tai yra pakankamai sudetingas dalykas, o del to, kad jiems tai absoliuciai neidomu, daugumai savos seimos interesai, savo verslo interesai yra zymiai artimesni uz valstybes interesus.