Kalbant apie socaldemokratijos aktualumą darbartiniu laikotarpiu, pirmiausia palyginsiu Europos ir Lietuvos padėtį. Socialdemokratinius sprendimus Europoje daro net dešiniosios partijos. Lietuvoje to nedarė ir nedaro net partija turinti šį pavadinimą – LSDP. Socialdemokratija Europoje gyvuoja realiame gyvenime, Lietuvoje gi – daugiau virtualioje erdvėje.
Mūsų atsilikimą nuo Europos, pirmiausia mąstymo ir valdžios sprendimų prasme rodo tai, kad ten ir dešiniosios partijos, ypač krizės sąlygomis, daro tai, kas yra labiau būdinga kairiesiems – didina valstybės vaidmenį, aktyviai kišasi į problemų sprendimą, mokesčių politika mažinama socialinė atskirtis, nebijant mokestinės naštos padidinti kapitalui ir turtingiesiems. Ar ką nors panašaus matome Lietuvoje? Deja – ne. Tikriausiai neverta čia vardinti liūdnų Lietuvos statistinių rodiklių – augančios emigracijos, skurdo, vis didėjančios socialinės atskirties, turtinės nelygybės, absurdiškų kainų – perkamosios galios disproporcijų. Visus šiuos duomenis galima rasti internete. Bendrapolitine prasme krizės akivaizdoje Europa stengiasi vadovautis socaildemokratine dvasia – socialinio teisingumo, solidarumo principais. Lietuvoje, deja, dominuoja kitoks požiūris.
Prieš mane kalbėjusieji pranešėjai akcentavo, kad kairiosios partijos Europoje visgi praranda pozicijas. Taip yra iš tiesų. Ir manau viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad Europos konservatoriai, liberalai, norėdami konkuruoti rinkimuose su socialdemokratais, privalėjo socialdemokratėti patys. Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos pavyzdžiai tą vaizdžiai parodo. Tuo tarpu kairiosios partijos, užuot gilinę ir puoselėję tradicines socialdemokratines vertybes, pradėjo blaškytis. Tiesiog ieškoti elektorato, balsuotojų.
Apie socialdemokratijos padėtį Lietuvoje yra gana aiškiai suformuoti du skirtingi požiūriai. Socialdemokratų partijos (LSDP) programoje įrašyta, jog socialdemokratija yra įtvirtinta. Socialdemokratų sąjungos (LSDS) dokumentuose teigiama, kad socialdemokratinės politikos Lietuvoje per dvidešimt nepriklausomybės metų nebuvo. Kadangi šiandien kalbame apie kairiosios politikos padėtį XXI a. pradžioje, noriu pažymėti, jog jau per pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį socialdemokratijai Lietuvoje buvo padarytos dvi didžiausios niekšybės. Pirma jų – tai 2001 m. sausio 27 d. įvykdytos LDDP – LSDP jungtuvės. Antra – 2001-2008 m. A.Brazausko ir G.Kirkilo valdymo laikotarpis, kurio metu buvo realizuojama tokia socialdemokratinė politika, kaip ją suprato A.Brazauskas. Kadangi, anot A.Brazausko, liberalizmas – tai ta pati socialdemokratija nuo tam tikros ribos, tai ir socialdemokratija buvo laikoma tuo pačiu liberalizmu iki tam tikros ribos. Šiuo 2001-2008 m. laikotarpiu visuomenėje buvo diegiamas vergo mentalitetas, paminti ir naikinami visi trys socialdemokratiniai – laisvės, teisingumo, solidarumo principai.
Reikėtų paminėti dar vieną momentą. „Svarbiausia žmogus“ – toks pagrindinis Europos kairiųjų partijų akcentas XXI a. pradžioje. Su tokiu šūkiu 2009 m. Europos parlamento rinkimuose dalyvavo kairiosios partijos. Atlikusi „copy-paste“ LSDP šią frazę įmetė į Lietuvos politinę erdvę, nors pati partija elgėsi ir elgiasi priešingai – nedaro to, ką turėtų daryti socialdemokratai. O pastaruoju metu – bent jau susidaro toks įspūdis – nelabai ir orientuojasi ką reikėtų daryti. LSDP pozicijoje atsirado kalbos apie kūrybingą žmogų, visuomenės kūrybingumo ugdymą, nuvertinant ekonominių klausimų svarbą. Neneigiu visuomenės kūrybingumo būtinumo, tačiau pati LSDP savo valdymo laikotarpiu 2001-2008 m. padarė taip, kad žmogus būtų nevertinamas. Jei Europa gali sau leisti kalbėti apie kūrybinį žmogų, solidarią kūrybinę visuomenę, tai Lietuvoje pirmiausia tam reikia sukurti bent minimalų ekonominį socialinį pagrindą, parengti Gerovės valstybės pamatus. O tokie lozunginiai teiginiai, skambios frazės – tai kelias į niekur. Liaudiškai tariant, arklio statymas paskui vežimą. Be to minėtu 2001-2008 m. laikotarpiu būtent pati LSDP savo politika padarė viską, kad Gerovės valstybė Lietuvai virstų miražu.
Šiandien, nors LSDP išoriškai pliekiasi su TS-LKD, tačiau principiniais dalykais kalba tą patį. Jų nuomone, netikslinga įvesti nekilnojamojo turto mokestį, nereikia valstybinio komercinio banko ir apskritai šiuo metu bet kokia mokesčių pertvarka – reiškia ir progresinių mokesčių įvedimas – Lietuvai gali pridaryti žalos. Tipiškai nesocialdemokratiškai LSDP pozicija atrodė, kuomet buvo kalbama apie pensijų kompensavimą. Kai kurie partijos vadovai kalbėjo, kaip, beje, ir A.Kubilius su finansų ministre, kad pensijų nėra iš ko kompensuoti. Galiausiai LSDP įsiliejo į bendrą tariamos opozicijos chorą – finansų paieška susivedė į valstybės turto, pastatų, valstybinių įmonių akcijų pardavimą. Manau, tikri socialdemokratai turėjo pasiūlyti A.Kubiliui pirmiausia bent jau sugrąžinti kai kuriuos spendimus, kuriuos pati valdančioji dauguma buvo priėmusi per vadinamąją naktinę mokesčių reformą, o po to juos atšaukė: 5 procentiniais punktais vėl padidinti pelno mokestį, dividendų apmokestinimą. Jei per metus dividendais išmokama apie 15 mlrd. Lt, tai vien tie 5 procentiniai punktai duoda lėšas pensijų kompensavimui.
Šis pavyzdys tik dar kartą parodo, jog LSDP būdama ir valdžioje, ir opozicijoje realiai atstovauja stambaus kapitalo bei finansinių grupuočių interesams, remdamasi liberaliomis, dažniausiai LLRI deklaruojamomis dogmomis.
Išvada, manau, aiški. Socialdemokratinės politikos poreikis kaip niekad aktualus, nes be jos jau 20 metų valstybė ritasi žemyn. Esu įsitikinęs, kad tikrų socialdemokratų uždavinys dabartiniu laikotarpiu ir yra sustabdyti tą riedėjimą žemyn, nors tenka pripažinti, jog kuo toliau, tuo sunkiau bus tą padaryti. Tačiau tam šiandien ir susirinkome – ieškoti kelių, būdų įgyvendinant savo socialdemokratinę misiją.
Arvydas Akstinavičius, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
