Trijų rinkimų per aštuonis mėnesius Lietuvai akivaizdžiai per daug. Per daug ta prasme, kad per daug interesų, emocijų. Todėl po rinkimų iš valdžios visuomenė sulaukia ne naujos kokybės, aiškumo, stabilumo, o tik daugiau painiavos, pasimetimo ir naujų akibrokštų. Aišku, pati kalta – ką išsirinko, tą ir turi.
Seimo rinkimai baigėsi tuo, kad ketveriukė skubos tvarka susimetė postų dalyboms. Nesvarbūs liko rinkimų pažadai, programos, o ką jau bekalbėti apie ideologijas, principus, atsakomybę. Ir būtent čia yra užprogramuota pagrindinė visų klaidų priežastis. Mokesčių pataisos, kiti nepamatuoti skuboti sprendimai tėra pasekmės.
Po Seimo rinkimų ir postų dalybų prasidėjo sekantis interesų etapas – kuo arčiau prisiglausti prie Dalios Grybauskaitės reitingų. Jei LSDP pirmininko rinkimus būtų laimėjęs ne Algirdas Butkevičius, o Algirdo Brazausko proteguotas Zigmas Balčytis, tai tikėtina, kad galiausiai ir ši partija oficialiai būtų ne kėlusi savo kandidato, o prisišliejusi prie eurokomisarės reitingų.
Emocijos tebevaldo ir išrinktąją Prezidentę. Kiek jose nepatyrimo ir kiek intereso ar išskaičiavimo – kol kas dar anksti spėlioti. Įspūdis toks, kad D.Grybauskaitė dar nebaigė rinkimų kampanijos ir toliau stengiasi dėl savo įvaizdžio. Štai rinkimų naktį ji pareiškė personalines abejones dėl penkių ministrų tinkamumo užimamoms pareigoms. Po dešimties dienų išrinktoji Prezidentė „pasitaisė“, kad tai jau ne personaliniai, o jų veiklos tinkamumo klausimai. Įdomiausiai kalbama apie finansų ministrą. Jis patenka tarp tų penkių, kurių darbas kelia abejonių, tuo tarpu žiniasklaidoje pasirodo informacija, kad D.Grybauskaitė neatmeta Algirdo Šemetos kandidatūros į savo vietą, t.y tapti eurokomisaru ir EK kuruoti finansus. Akivaizdus išrinktosios Prezidentės blaškymasis ir dėl Vyriausybės veiklos vertinimo. Pradžioje – besąlygiškas palaikymas, rinkimų išvakarėse – kritika, po rinkimų – atrodo, premjero ir ministrų kabineto darbas vėl tinka. Beje, toks įspūdis, kad Lietuva turės Prezidentą ir Premjerą viename asmenyje. Panašu, jog D.Grybauskaitė labiau linkusi vadovautis JAV ar Rusijos prezidentinėmis galiomis, nei apibrėžtomis LR Konstitucijoje. Išrinktoji Prezidentė pareiškė, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininko klausimas tebus svarstomas rudenį. Manau D.Grybauskaitė turėjo aiškiai parodyti, jog jai esant šalies vadove pirmiausia bus privalu laikytis įstatymų ir Konstitucijos. Jei ten parašyta, jog Lietuvos Respublikos ; teismų teisėjai atleidžiami iš pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui – tai ir turi būti padaryta. Tai tikrai ne V.Greičiaus personalinis klausimas, o pagarbos LR Konstitucijai, tuo pačiu ir valstybei klausimas.
Tokių neatititikimų išrinktosios Prezidentės pasisakymuose tenka pastebėti ir daugiau. Užsienio politikoje D.Grybauskaitė žadėjo labiau atsisukti į Vakarus, tačiau jos komentaras dėl dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu iš Rusijos į Vokietiją tapo tipišku pavyzdžiu kaip atsisukimas į Vakarus suprantamas per Rusijos interesų prizmę. Nei iš išrinktosios, nei iš einančiojo Prezidento pareigas Valdo Adamkaus taip ir neteko išgirsti aiškaus Europos Sąjungai pirmininkaujančios Čekijos prezidento V.Klauso pasisakymo, kad Rusijai neabejotinai būtina skirti daugiau dėmesio negu tokioms ES šalims kaip Estija ir Lietuva įvertinimo. Tikslus ar netikslus buvo vertimas – tai jau Čekijos problema. Lietuva privalėjo principingai įvertinti tokią poziciją, kaip tai padarė Estija. Rusija reikalauja jai pataikauti, bet pataikūnų ji negerbia. Išrinktajai Prezidentei belieka palinkėti, kad santykiuose su Rusija draugiška kaimynystė nebūtų painiojama su pataikavimu. Beje, pataikūniška aplinka – tai pačiai D.Grybauskaitei rizikos faktorius Nr.1. O garbės reikalas Nr. 1 išrinktajai Prezidentei – tai laiku išformuotas Leo Lt.
Atlaikyti tokį trijų rinkimų vajų Lietuvai – per didelė našta. Kartais atrodo, kad chaoso šalyje daugiau nei Rusijoje po spalio revoliucijos. Tiesa, vienas europarlamentaras jame jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Lojalus kgbistas ar nelojalus, savas komunistas ar nesavas, geras teisėjas ar blogas teisėjas, tinkamas sprendimas ar nevykęs – žodžiu, visa tiesa pas Vytautą Landsbergį. Šią unikalią atrankos savybę nesiverčia liežuvis vadinti dvigubų standartų taikymu, tai tiesiog fantastiškai meistriškas individualus priėjimas. Europarlamento rinkimai jo partijai – galutinės pergalės įtvirtinimas, kitiems gi – proga siekti revanšo, tretiems – galbūt paskutinė galimybė išgelbėti savo kailį. O kai kas bando perimti D.Grybauskaitės įvaizdį net neskirdamas dabarties nuo savo senelio laikų, o ES nuo TSRS.
Rinkimų maratonas baigiasi, o gamta primena – čia Lietuva, čia lietūs lyja.
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
