„Aš ne rašytojas. Statybininkas“, - taip visai be jokios ironijos prisistatė jau antrąją serijos „Pūtėme prieš vėją“ dalį „Sukilimas“ išleidęs Edvardas Burokas. Ištisus dešimtmečius dirbęs lageriuose, kalėjęs Vladimiro kalėjime, kūrėjas sako, kad ir dabar gyvena vien tuo. Tik šįkart rankose ne granatos. Plunksna.
Surakintos buvo tik rankos
„Ne tokie buvome, kad sugaudyti į lagerius laikytume save atlikusiais pareigą Tėvynei. Priešo irštvoje surakintomis rankomis ryžomės jam kenkti, sukilti, sutrikdyti jo ekonomiką, t.y. susilpninti jo galią nežabotam pasauliniam nusikaltimui, kurį - keistai atrodo - rėmė laisvasis pasaulis. Gi mes tuomet tikėjome, kad į mirtį einame už jį“, - tokiais žodžiais rašytojas pradėjo savo antrąją prisiminimų knygą, rašo „Respublika“.
Nepaisant to, kad antroji „Pūtėme prieš vėją“ dalis išėjo bene tris kartus storesnė nei pirmoji, „Ko nepasakė Solženycinas“, E. Burokas sakė, kad jo išgyvenimai dar aprašyti toli gražu ne visi. Antrąją dalį rašęs dešimt metų, buvęs tremtinys sakė ketinantis išleisti dar dvi šios serijos dalis.
Dabar, kai E. Burokas viską pasakoja ramiai siurbčiodamas kavą ir šypsodamasis, atrodo visiškai neįtikėtini tie siaubingi dalykai, apie kuriuos, tiesa, ir pats pasakoja tik puse lūpų. Kankinimai, per kuriuos žmonės iš skausmo prarasdavo sąmonę, tremtinių luošinimai ir galiausiai tai, ką suvokti sunkiausia nūdienos žmogui, - besąlygiškumas. Kai kalba pasisukdavo apie laisvę, apie maištą, joks skausmas ir jokios bausmės nebevaidindavo nė mažiausio vaidmens. Devyni gramai į širdį? Ir be jų gyvenimas nelaisvėje būtų buvęs nepakeliamas, jei nebūtų atsiradę ryžto begalinėms kovoms. Kurios, beje, tam tikra prasme vis dar tęsiasi.
Be dejonių
„Dabar niekas nerašo. Politiniai kaliniai arba tremtiniai rašo tik verksmingai, o aš norėjau parodyti, kad ir ten buvo galima kovoti. Ir mes kovojome. Ir pasiekėme kai kurių rezultatų“, - pradėjo pasakojimą rašytojas. Dešimt metų lageryje praleidęs E. Burokas ten pateko vos devyniolikos, buvo paimtas tiesiog iš kariuomenės. Kita vertus, gali būti, jog kaip tik jaunas amžius suteikė jėgų tuomet ištverti nežmoniškas gyvenimo sąlygas.
„Ką buvo sunkiausia pakelti? Tai rimtas klausimas. Nuolat trūkdavo maisto, būdavome alkani, bet kupini ryžto... Mokydamasis Ukmergės gimnazijoje padariau pogrindžio organizaciją, mus išdavė. Buvome dešimt žmonių, kuriuos nuteisė po dvidešimt penkerius metus“, - kalbėjo politinis kalinys.
Vėliau, mirus Josifui Stalinui, vykęs už akių Pabaltijo teismas bausmę sumažino penkiolika metų. Tačiau nei sumažėjęs bausmės laikas, nei laisvės ilgesys negalėjo pakirpti patrioto sparnų. Gyvendamas Vorkutos lageryje E. Burokas nesiliovė maištavęs, organizavęs įvairių sukilimų (todėl ir antroji knygą vadinasi „Sukilimas“), ir neišvengiamai turėjo patekti į griežčiausią Tarybų Sąjungos kalėjimą. Taip ir nutiko. Netrukus prieš jį atsivėrė geležiniai Vladimiro kalėjimo vartai.
Griovimas iš vidaus
„Anksčiau iš Vladimiro kalėjimo niekas gyvas neišeidavo - tai buvo pagrindinė politinių kalinių kalinimo įstaiga. Bet po Stalino mirties pasidarė šiek tiek laisviau. Tačiau svarbu, kodėl aš norėjau apie tai parašyti. Norėjau papasakoti, kad ir kalėjime dvasia galima būti laisvam“, - pabrėžė E. Burokas.
Nepaisydami baisių kankinimų ir grasinimų, kaliniai ryžosi milžiniškam streikui - atsisakė dirbti anglies kasyklose. O Vorkutoje buvo apie 62 lagerius, kurių kalinių darbo jėga buvo pagrindinis dalykas, varęs į priekį šalies ekonomiką. Nors skirtinguose lageriuose gyvenantys kaliniai neturėjo galimybių bendrauti tarpusavyje, dažnai jų laidininkais tapdavo išėjusieji į laisvę.
„Vorkutos anglis aprūpindavo visą Kaliningradą ir Pabaltijį. O juk viską darė kaliniai. Todėl nusprendėme nebedirbti ir trukdyti jų sistemai. Mus sodindavo į karcerius, šaudė, bet mes atsisakėme dirbti. Per pirmąjį streiką 1953 m. Vorkutoje ir Narilske sušaudė ištisus lagerius, o Kingire 1954 m. sukilėlius traiškė net tankais. Mes pažiūrėjome, kokios buvo darytos klaidos, ir 1955 m. surengėme Vorkutos streiką“, - kalbėjo E. Burokas.
Kova vis dar tęsiasi
Streikas įgavo pagreitį ir čekistai buvo priversti trauktis bei tenkinti sukilėlių reikalavimus. „Ar suvokiate, ką reiškia kaliniui būti išleistam į laivę? Mes juk net urvus kasdavomės. O čia ima ir paleidžia. Ir tuomet jau pinigus mokėdavo“, - prisiminė buvęs kalinys.
Tačiau tai tik akimirka dešimtmečiuose. Sunkiuose ir kupinuose netikėtumų, kai staiga atgauta laisvė galėdavo baigtis jau kitą rytą. Tuomet beatodairiškai kovojęs už laisvę ir Tėvynę, E.Burokas ir dabar yra Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS) žurnalo „Varpas“ pagrindinis leidėjas. Nenuostabu, kad spalio viduryje Lietuvos mokslų akademijos salėje pristatytą naujausią rašytojo knygą pasitiko pilna salė žmonių, o LLKS E. Buroką apdovanojo sąjungos ordinu „Už Tėvynės laisvę“.
Rasa Velijevaitė
