1. Kaip kalakutų patinas reaguos į nupjautą kalakutų patelės galvą?
Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje naminių paukščių specialistai pastebėjo, kad kalakutas pasirenka patelę pagal tai, ar jam patinka jos galva. Kad tuo galutinai įsitikintų, mokslininkai nusprendė nupjauti patelei galvą, uždėti ją ant pagalio ir pastatyti prieš kalakutą... Tačiau apie viską iš eilės:
1965 metais tyrėjai iš Pensilvanijos universiteto pradėjo eksperimentą, siekdami išsiaiškinti, ar kalakutui susiporuoti reikalingas pilnas patelės komplektas, ar užtenka tik vienos, atskirai paimtos galvos. Buvo pagaminta keletas kalakutų patelių modelių, kuriuos pakišo patinams. Šie nieko nepastebėjo ir elgėsi taip, kaip elgtųsi bet kuris normalus kalakutas su bet kuria patele.
Vėliau mokslininkai pradėjo pamažu nupjauti nuo modelio kūno dalis ir stebėti į patinų elgesio pokyčius. Kalakutų elgesio nepakeitė nei nupjautos kojos, sparnai ar uodega. Galiausiai, buvo nupjauta ir galva, tačiau ne ir tuomet kalakutai niekaip nesureagavo. Seksualinio patrauklumo begalviai kalakutų patelių modeliai neprarado.
Nusivylę mokslininkai ėmėsi makabriškų priemonių ir pasiūlė kalakutams susiporuoti su tikromis nupjautomis patelių galvomis. Rezultatas buvo tas pats...
2. Ar galima priversti vėžlį nusižiovauti, jei žiovauti priešais jo veidą?
Visi žino, kad žiovulys užkrečiamas. Vienas nusižiovavo, kad ir ofise, ar autobuse, ir prasideda grandininė reakcija. Ir taip vyksta ne tik su žmonėmis. Pabandykite atlikti eksperimentą su savo šunimi. Mokslininkų grupė susidomėjo šiuo fenomenu ir nusprendė žūtbūt išsiaiškinti, ar jis veikia vėžlius.
Pradžiai jie nusprendė išmokyti bent vieną vėžlį nusižiovauti pagal komandą, kad vėliau būtų galima patikrinti kitų vėžlių reakciją į jo žiovulį. Mokslų daktarė iš Lincolno universiteto Anglijoje Anna Wilkinson parinko raudonąjį vėžlį ir praleido pusmetį, bandydama išmokyti jį žiovauti.
Mokymo procesas buvo toks: A. Wilkinson valandų valandas sėdėjo priešais vėžlį ir kiekvieną kartą, kai šis padarydavo judesį, panašų į nusižiovavimą, jam duodavo salotų gabaliuką. Po pusmečio vėžlys išmoko atverti burną ir be salotų.
Vėliau žiovaujanti reptilija buvo nugabenta pas kitus vėžlius ir... nieko neįvyko. Paaiškėjo, kad žiovulys vėžlių tarpe nėra užkrečiamas. Tai turbūt yra labiau socialinis fenomenas, nebūdingas kai kuriems gyvūnams.
3. Kaip paveiktas helio skambėtų beždžionių balsas?
Tam, kad atsakytų į šį išties gyvybiškai visai žmonijai svarbų klausimą, primatų specialistas iš Japonijos Takeshi Nishimura pasodino giboną į helio pripildytą kamerą. Rezultatas? Vietoje būdingo šiai rūšiai riksmo gibonas pradėjo skleisti garsą, panašų į mirtinai išgąsdintą vaiduoklį.
Tiesa, sąžiningumo labui reikėtų pastebėti, kad šis eksperimentas nebuvo toks beprasmiškas, kaip gali atrodyti. Mokslininkas bandė suprasti mechanizmą, kuriuo gibonai išgauna garsą. Paaiškėjo, kad ši sistema pas juos veikia beveik taip pat, kaip ir pas mus. Tik mes specializuojamės kalbėjime, o jie dainavime.
4. Kas nutiks, jei apgyvendintum delfinų patiną su žmonių patele?
1965 metais delfinų tyrinėtojas Johnas Lilly su savo komanda įvykdė eksperimentą, kurio metu 10 savaičių delfiną mokė žmonių kalbos pamatų, įskaitant suvokimą apie spalvas, skaičius. Mokymas buvo vykdomas specialių kortelių pagalba.
J. Lilly paskaičiavo, kad idealaus kontakto nustatymui eksperimento metu delfinų patiną reikėtų atskirti nuo jų giminaičių, apgyvendinus jį atskirame baseine su priešingos lyties žmonių atstove. Buvo pasirinkta studentė Maggie Howe. Ji gyveno specialiai sukonstruotame kambaryje, kuris buvo pusiau apsemtas, kad delfinas bet kada galėtų prie jos priplaukti.
Koks gi rezultatas? Delfinui Peteriui Maggie patiko. Iš pradžių delfinas elgėsi kaip tikras džentelmenas, savo jausmus išreikšdamas atnešdamas Maggie savo gautos žuvies. Moteris rimtai to nevertino, ir Peteris pradėjo elgtis aktyviau. Jis pradėjo ne tik lengvai kandžioti studentę, bet ir netgi ją mušti iki mėlynių, kad mergina aiškiai suprastų apie jo nevienareikšmišką seksualinį potraukį.
Mokslininkai susirūpino ir nusprendė kartais į baseiną atsiųsti delfinui jo paties rūšies patelių. Tačiau tai nieko nedavė. Paaiškėjo, kad Peteris ne juokais įsimylėjo ir nusprendė bet kokiais būdais siekti Maggie.
Galiausiai, Maggie sutiko stimuliuoti delfino penį kojomis arba rankomis, kad būtų pratęstas eksperimentas. Vis dėlto kai eksperimentas buvo baigtas, Maggie ataskaita nebuvo labai maloni... Tuo tarpu J. Lilly eksperimentą laikė naudingu, nes Peteris išmoko keletą bazinių lingvistinių sąvokų.
5. Ar gali šimpanzės viena kitą atpažinti pagal užpakalius?
Laimei, skirtingai nuo pirmojo eksperimento su kalakutais, ieškant atsakymo į šį klausimą, mokslininkams neteko nupjauti šimpanzių užpakalių. Šįkart buvo pasielgta gerokai humaniškiau. Buvo padaryta daugybė nuotraukų, kuriose užfiksavo skirtingų beždžionių užpakalius.
Vėliau buvo atrinktos šešios sumaniausios šimpanzės ir jiems buvo parodytos šios nuotraukos, tarp kurių jos turėjo surasti joms pažįstamus užpakalius. Ir jos susitvarkė! Tai, mokslininkų manymu, įrodo, kad šimpanzės, kaip ir žmonės, sugeba susidaryti įspūdį apie visą kūną kaip visumą, skirtingai nuo, tarkime, kačių, kurios gali nieko nenumanydamos vaikytis savo uodegą.
6. Kokia bus žmogaus veido išraiška, jei priversti jį nupjauti galvą žiurkei?
1924 metais Carney Landis surengė labai keistą eksperimentą. Jis surinku savanorius, ant jų veidų nupiešė tam tikras linijas, kad būtų lengviau stebėti, kai keičiasi veido mimika, ir privertė juos daryti dalykus, kurie sukelia... ne pačius maloniausius veiksmus: glostyti varles, žiūrėti pornografines nuotraukas ir panašiai. Visą laiką jis darė savanorių veidų nuotraukas.
Pačioje pabaigoje jis išdalino visiems po žiurkę ir paprašė savanorių nupjauti joms galvas. Stebėtina, bet didelė savanorių dalis sutiko tai padaryti. Už likusius tai padarė patys mokslininkai.
C. Landis išsiaiškino tik tai, kad neegzistuoja jokios universalios grimasos pasišlykštėjimo išreiškimui. Štai keletas iš nuotraukų:
