Mitas 1:
Didysis gėrio ir blogio mūšis vadinamas „Didžiuoju Sovietų tautos Tėvynės karu prieš vokiečių-fašistų užgrobėjus“ ir tęsėsi 4 metus, nuo 1941 metų birželio 22 dienos iki 1945 metų gegužės 9 dienos.
Realybė:
Antrasis pasaulinis karas – būtent tokiu pavadinimu karą prieš nacių Vokietiją žino visas likęs pasaulis. Ir tęsėsi šis karas (pagrindinė dalis) nuo 1939 metų rugsėjo 1 dienos (Trečiasis Reichas užpuola Lenkiją) iki 1945 metų rugsėjo 2 dienos (kapituliuoja Japonija). Daugybėje šalių lokaliniai kariniai konfliktai Antrojo pasaulinio karo metu turi savo pavadinimus, tačiau niekur, išskyrus Sovietų Sąjungą, karo DALIS nepakeitė VISO karo.
O priežastis, privertusi sovietų vadovybę sukurti savo asmeninę istoriografiją šiuo klausimu, yra labai paprasta. Sovietų Sąjunga de facto dalyvavo Antrajame pasauliniame kare nuo 1939 metų rugsėjo 17 dienos – Trečiojo Reicho pusėje. Būtent todėl karo atskaitos taškas nuo 1941 metų birželio 22 dienos – momento, kai Sovietų Sąjunga buvo priversta kariauti PRIEŠ Trečią Reichą, ir yra sovietų istoriografijai principinis.
Karas sausumoje tarp Sovietų Sąjungos ir Trečio Reicho Rytų Europos teritorijoje yra stambiausias, bet visgi tik globalaus konfliktas epizodas.
Mitas 2:
Sovietinė ideologija buvo principinė fašizmo priešininkė, o Sovietų Sąjunga – principinis nacių Vokietijos priešas. Visi fašistų bendrininkai – sovietų priešai, visi kolaborantai – išdavikai.
Realybė:
Sovietinė ideologija principine fašizmo priešininke iš esmės tapo nuo 1938 metų, o pilnaverte priešininke – tik nuo 1941 metų. Tų laikų propaganda (1933-1939) vokiečių režimą ir gyvenimą Vokietijoje vaizduoja maždaug taip pat, kaip ir socialinę santvarką JAV, Prancūzijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Tai yra – toje šalyje valdo buržuazinės jėgos, kurios principingai skiriasi nuo tautos, tai yra darbininkų valdžios.
Dabar šis faktas atrodo stebėtinas, bet iš pradžių fašizmas (jeigu mes kalbame apie vokiškąjį fašizmą, teisingiau būtų vartoti terminą „nacizmas“) niekam neatrodė kaip blogis. Visa globalios kovos prieš fašizmą istorija – palaipsninio praregėjimo istorija. Netgi britų imperija, kuri gali pasigirti principingiausia ir nuosekliausia antifašistine pozicija, ilgą laiką laikėsi taikdarystės taktikos.
Kas liečia Sovietų Sąjungą, jos bendradarbiavimas su Vokietija nuo 1922 iki 1939 metų buvo neįtikėtino masto. Iki nacių partijos atėjimo į valdžią SSRS Vokietiją matė kaip artimiausią kandidatą į socialistinę revoliuciją, o vėliau – kaip į strateginį sąjungininką kovoje su Vakarų kapitalizmu. SSRS ir Vokietija vykdė didžiulę tarpusavio prekybą, keitėsi technologijomis, aktyviai bendradarbiavimo karinėje sferoje. Nemažai Vermachto karo mašinos dalis buvo sukurta Sovietų Sąjungoje.
Mitas 3:
Sovietų žmonės visi kartu kovojo prieš nacių užpuolikus, kas – Raudonojoje armijoje, kas – partizanų padaliniuose, o kas – tiesiog kaip nors kenkė naciams. Nekovojo tik išdavikai ir kolaborantai.
Realybė:
Pradėkime nuo to, kad didelė žmonių, kurie vėliau tapo „sovietų tauta“, tuo metu mažų mažiausiai neidentifikavo savęs su ja.
1939 metai Sovietų Sąjunga okupavo beveik 200 tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorijos, į kurią pateko Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija, Rytų Lenkija ir dalis Lietuvos. Šiose teritorijose iš viso gyveno apie 13 milijonų žmonių. Po to, kai 1940 metais buvo aneksuotos Baltijos šalys, iš viso SSRS prisijungė sau maždaug tiek žmonių, kiek tuo metu gyveno Italijoje. Ir visi šie žmonės iš karto pajuto sovietų represinės mašinos galią.
Pabandykite įsivaizduoti, kaip visų šių teritorijų gyventojai „degė noru“ ginti SSRS nuo priešo. Tačiau netgi ir toje Sovietų Sąjungos dalyje, kuri jau iki 1939 metų buvo sovietinė, toli gražu ne visi palaikė sovietų valdžią. Daugybėje vietų kariai nenorėjo kautis, nežinojo už ką prieš ką kariauja, buvo stebimi masiniai dezertyravimo atvejai. Tik atsiradus bausmėms, kariuomenėje atsirado tam tikra disciplina.
Mitas 4:
Visi vokiečiai karo metu buvo naciai, kiekvienas vokiečių karys buvo SS narys.
Realybė:
Toli gražu ne visi vokiečiai verti tos vietos istorijoje, kurią šiandien joje užima. Daugybė rusų iš visos didingos ir įspūdingos savo mastais vokiečių kultūros, kuri padovanojo mums šiuolaikinę miestų struktūrą, prekybos principus, daugybę amatų, religijos reformaciją, reikšmingą dalį klasikinės muzikos ir filosofijos, šiandien prisimena tik „Hande hoch“ ir „Hitler – kaput“. Tai yra mažų mažiausiai nesąžininga.
Pats Vermachtas iš pradžių buvo kuriamas kaip organizacija be kokio nors politinio atspalvio. Beveik visa Vermachto vadovybė iki pat 1939 metų nepriklausė partijai, ir tik po 1944 metų pasikėsinimo į Hitlerį, jis privertė visus generolus įstoti į partiją.
Tarp eilinių karių partijai priklausančių žmonių taip pat buvo mažuma – ne daugiau 5 proc. O eiliniams vokiečiams nacių atėjimas į valdžią ne daug kuo skyrėsi nuo bolševikų atėjimo į valdžią Rusijoje. Vokiečių bandymai atsiriboti nuo nacių praeities be jokios abejonės verti pagarbos. Tai yra pavyzdys kitoms nacijoms, perėjusioms per panašius etapus savo istorijoje.
Mitas 5:
Nacių Vokietiją įveikė Sovietų Sąjunga.
Realybė:
Kalbėti apie ŠALIES pergalę prieš ŠALĮ globaliame kariniame konflikte tarp stambių valstybių koalicijų yra mažų mažiausiai nekorektiška. Visi koalicijos nariai buvo partneriai, ir kiekvieno indėlis yra reikšmingas. Ir pergalė buvo visiems viena.
Net jei nekalbėsime apie tiesioginį kitų valstybių dalyvavimą kare, nepamirškime, kad amerikiečiai nuo 1941 metų pradėjo vykdyto „lend-lizo“ programą, pagal kurią sovietams iš viso skyrė prekių už 11 milijardų dolerių, apie 17,5 milijonų tonų įvairių krovinių. Tai buvo ginkluotė, tankai, sprogmenys, lėktuvai, automobiliai, laivai, įvairi įranga, maisto produktai, rūbai ir t.t.
Tokios frazė, kaip „mes būtume nugalėję ir be to“ arba „jie būtų pralaimėję, jei ne mes“ kvepia fantastiniu diletantizmu. Be šešerių metų herojiškų britų pastangų kovoje už Atlantiką, be ketverių metų neįtikėtino masto amerikiečių pagalbos, išgelbėjusios šimtus tūkstančių sovietų gyventojų, be daugybės kitų šalių aukų ir pasipriešinimo židinių, Sovietų Sąjunga būtų turėjusi menkas galimybes laimėti karą prieš Trečią Reichą.
Be to, yra nemenka tikimybė, kad net ir pralaimėjus Sovietų Sąjungai, karą vis tiek laimėtų sąjungininkai – Britų imperijos galybė ir JAV turtai vis tiek būtų suvaidinę lemtingą vaidmenį.
