Kinija
Pradėsime nuo akivaizdaus. Rusija tikisi, kad jos posūkis į rytus, į Kinijos pusę, leis jai kompensuoti tas investicijas ir prekybos ryšius su Vakarais, kurių ji neteko po Ukrainos krizės 2014 metais. Kai kuriais vertinimais, sankcijos, kurias JAV ir Europos Sąjunga įvedė prieš Rusiją ir jos pačios atsakomosios sankcijos prieš save pačią atsiėjo šaliai 1-1,5 BVP vien per pirmuosius metus. Anot TVF prognozių, vidutinės trukmės perspektyvoje Rusija gali netekti apie 9 proc. Ir, nors Kinija iš tiesų sutiko finansuoti kai kuriuos rusų projektus (2016-ųjų pirmąjį pusmetį Kinijos investicijų srautai išaugo 172 proc.), to neužteko tam, kad kompensuotų augimo ir finansavimo nuostolius, kuriuos nulėmė sankcijos. Situaciją apsunkina dar ir tai, kad Kinija taip ir nepripažino Maskvos aneksuoto Krymo, nors ši to ir tikėjosi.
Tačiau tame yra ir prasmės: nors Kinija ir toliau pasirašinėja sutartis su Maskva, ji nesutinka imtis Rusijos geopolitinių žaidimų partnerės vaidmens. Kinija džiaugsmingai sutiko išplėsti savo verslo ryšius su Rusija dabar, kai rusai – stipriai apriboti savo galimybėse – yra priversti siūlyti kinams daug palankesnes sąlygas ir kainas. Susiklosčiusi status quo situacija pasirodė naudinga Kinijai, todėl Pekinas norėtų, kad tokia įvykių eiga pasiliktų kaip galima ilgiau. Rusija norėtų, kad situacija pasaulyje pasikeistų. Maža to, Kinija nepamiršo konkurencijos su Rusija dėl įtakos, ypač Vidurio Azijoje. Todėl mums nereiktų laukti, kad Rusija ir Kinija artimiausiu metu taps geriausiai draugais. Jie gali tokiais ir išvis niekada ir netapti.
Japonija
Rusija jau daugelį metų užsiima santykių su Japonija stiprinimu – iš dalies tam, kad sustiprintų savo pozicijas santykiuose su Kinija, iš dalies tikintis to, kad japonų investicijos Rusijoje sustiprins jų technologijų ir patirties diegimą rusų versle. Nors kai kuriose sferose tai jau vyksta (ypač energetikos ir automobilių pramonės srityse), šių procesų mastai taip ir nepasiekė to lygio, kurio Kremlius tikisi.
Stebint Rusijos-Japonijos santykių ateitį, ypatingą dėmesį reikia skirti istorijai ir geopolitikai. Tokijus ir Maskva tęsia ginčus dėl Kurilų salų – salyno Ramiajame vandenyne, į kurį pretenzijas reiškia abi šalys – statuso. Rusija ir Japonija iki šiol nepasirašė taikos sutarties, kuri turėtų oficialiai užbaigti karą tarp šių šalių. Nereiktų taip pat užmiršti, kad Japonija šiuo metu atsidūrė gana sudėtingoje Azijos geopolitinėje situacijoje: Kinijos užsispyrimas auga kiekvieną dieną, o Šiaurės Korėja – vis agresyvesnė ir sunkiau nuspėjama. Rusija niekuo negali padėti sprendžiat šias problemas. Nepaisant chaoso Amerikos politikoje, JAV kariškiai ir toliau kontroliuoja situaciją šiame regione (Japonijos teritorijoje dislokuoti 54 tūkst. JAV karių). JAV išlieka pagrindine Japonijos sąjungininke šiame regione. Tai gali būti dar viena priežastimi, kodėl Rusija turi interesų suartėti su Japonija.
Saudo Arabija
Rusija Sirijoje įrodė, kad ji yra pasirengusi kištis ten, kur JAV kol kas baiminasi veltis. Tai paverčia Rusiją svarbiu žaidėju tame regione, daug svarbesniu, negu jai leistų šalies ekonominė ir karinė galia. (Rusija užima 12 vietą didžiausių ekonomikų pasaulyje sąraše, ir, nors pagal savo karines išlaidas užima 3-ąją vietą pasaulyje, jos karinis biudžetas sudaro vos dešimtadalį JAV biudžeto.)
Nors Saudo Arabija ir Rusija palaiko priešingas konflikto Sirijoje puses, jos vis dėlto sugebėjo susivienyti, siekiant sulaikyti pasaulinių naftos kainų kritimą, kuris sudavė galingą smūgį abiem šalims. O ir santykiams tarp abiejų šalių yra kur vystytis: Saudo Arabijos princas Mohammedas bin Salmanas suvaidino lemiamą vaidmenį sudarant 10 mln. partnerystės sutartį tarp Saudo Arabijos viešojo investicijų fondo ir Rusijos tiesioginių investicijų fondo, o santykių tarp Saudo Arabijos ir Rusijos pokyčiai leidžia pastarajai realizuoti savo iniciatyvas Persų įlankos šalyse. Ir nors saudiečiai kol kas, tikėtina, yra laimingi matydami Donaldą Trumpą Baltuosiuose Rūmuose, jie neturi jokių garantijų dėl to, kad ateityje situacija vystysis tinkama jiems linkme. Numatant galimus politinius pokyčius JAV, jiems paranku turėti „atsarginį“ variantą.
Turkija
Rusijai ir Turkijai vadovauja pernelyg jau spalvingos asmenybės, ir abi šios šalys yra pagrindiniai tos dramos, kuri išsivystė Sirijoje dalyvės. 2015-ųjų lapkritį Turkijos karinės oro pajėgos numušė rusų šturmo lėktuvą, pažeidusį šalies oro erdvę. Atsakydama į tai Rusija įvedė prekybines sankcijas, tačiau abi pusės gana greitai pašalino nesutarimus po to, kai Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas miglotoje atsiprašymo istorijoje pradėjo iš naujo lipdyti šalių santykius. Dviejų autokratinio valdymo šalių lyderių santykių nepablogino net buvusio turkų pareigūno įvykdyta rusų ambasadoriaus Turkijoje žmogžudystė.
Panašūs įvykiai galėjo privesti ir prie karo. Tačiau, tuo metu kai R. Erdoganas iš Europos girdi tik kritiką, su Rusija jį sieja daugiau bendrų dalykų galimam bendradarbiavimui. Šiuo momentu abi šalys bando paleisti „Turkijos srautą“, kad galėtų tiekti rusų dujas į Europą. Turkija taip pat atstovauja NATO taikos derybose Sirijoje Astanoje, o Ankara džiugiai traukiasi į palankios jai Maskvos pusę, taip išvengdama Vakarų kaltinimų dėl autoritarizmo stiprinimo šalyje.
Tačiau R. Erdoganas ir V. Putinas kol kas neturi bendros nuomonės Sirijos diktatoriaus B. al Assado klausimu, taip pat Sirijos kurdų ateitimi šiame regione.
Venesuela
Paskutinė šiame sąraše, nes jai dažniausiai yra skiriama mažiausiai dėmesio. Venesuela išgyvena ypač sudėtingą periodą, o jos gyventojai kasdien kyla į tikriausius mūšius gatvėse, protestuodami prieš Nicolas Maduro valdžią ir bazinių produktų nebuvimą parduotuvių bei vaistinių lentynose.
Įskaitant tą faktą, kad Venesuelai priklauso didžiausios pasaulyje naftos atsargos, tai turėtų atrodyti neįtikėtina nesėkme vienam iš didžiausių galios centrų Lotynų Amerikoje.
Tačiau būtent sudėtingoje Venesuelos ekonominėje situacijoje ir naftos pramonėje slypi Rusijos interesai. Venesuelos valstybinė bendrovė PDVSA valdo energetikos gigantą „Citgo“. Gruodį PDVSA iš Rusijos valstybinės bendrovės „Rosneft“ gavo kreditą. Už tai užstatė į skolą 49,9 proc. „Citgo“ akcijų.
Jeigu PDVSA nesugebės išsimokėti kredito – kuo faktiškai niekas neabejoja – „Rosneft“ gaus jai užstatytą dalį, ir iki kontrolinio akcijų paketo jau bus ranka paduoti. Tačiau už to slypi ne tik paprasčiausiai įmonės perėmimas – „Citgo“ yra viena daugiausiai JAV naftos išgaunančių įmonių, o tokios kalibro bendrovės perėjimas į Rusijos rankas būtų stiprus smūgis nacionaliniam šalies saugumui.
