Ilgametis teisėjas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, buvęs Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius pažymi, kad teisėjų profesija yra išskirtinė. Ir, turint omenyje, kokios nepriekaištingos reputacijos ir aukštos kvalifikacijos žmonės gali tapti teisėjais, jam atrodo nesuprantama, kaip galima kalbėti apie profesijos prestižą, kai pradedantieji teisėjai uždirba po 1,5 tūkst. eurų.
Tokius pinigus, anot G. Kryževičiaus, kuris pats neslepia, kiek uždirba po ilgų metų, praleistų su teisėjo mantija, pradedantys teisininkai uždirba vos pradėję savo karjerą.
Tačiau ne tik atlygio klausimas, kalbant apie teisėjų darbą, G. Kryževičiui atrodo svarbus, jis išryškina ir kitas opias sistemos problemas – teisėjų atrankos bei teismų sistemos pertvarkos klausimus.
Metiniame pranešime prezidentas Gitanas Nausėda tvirtino, kad kertinis rūpestis šiandien – atkurti teisėjo profesijos prestižą. Kaip jūs pats matote šios profesijos prestižą?
Aš perfrazuočiau prezidento pasakytas mintis į profesijos patrauklumo formuluotę. Prestižas yra jau rezultatas tų veiksmų, kurie galėtų būti sistemiškai taikomi tam, kad pasiektų šita profesija prestižinės lygį.
O šiaip, kalbant apie patrauklumo aspektus, norėčiau atkreipti dėmesį, kad daugiametė mano praktika rodo, kad patrauklumą sudaro keletas labai svarbių elementų. Tik jų visuma galėtų sudaryti tam tikras sąlygas kalbėti apie tai, kad teisėjo profesija yra patraukli ir tuo pačiu tas patrauklumas veda link atkūrimo ar sukūrimo tokios situacijos, kuri tą profesiją paverstų labai prestižine.
Kokius elementus turite omenyje?
Kaip aš matau šituos elementus, tai pirmiausiai – konstituciniai pagrindai. Tai yra iš pačios mūsų pamatinės vertybės – Konstitucijos – kylantys esminiai dalykai, kurie lemia šios profesijos vietą apskritai visoje Lietuvos pareigūnų sistemoje, tiek pačios teismų sistemos vietą valdžių padalinimo požiūriu.
Teisingumą vykdo tik teismas, taip? Tai yra aiškus visiškai postulatas. Vieninteliai, kas atlieka teisėtumo valstybėje kontrolę, yra teismai ir konkrečiai – teisėjai. Aišku, kad šitie dalykai kalba apie mūsų profesijos išskirtinumą, nes mūsų profesija kildinama iš konstitucinių pagrindų.
Mes prisiekiame valstybei, pasižadame pasirašytinai vykdyti teisingumą valstybės vardu ir tai daryti sąžiningai. Tai yra atsakomybė – vykdyti teisingumą apskritai yra didžiulė našta, toli gražu ne kiekvienam ji pakeliama. Kalbu apie esminius dalykus, kuriuos mes turime vertinti visi – politikai, kitų valdžių atstovai, visuomenė, žiniasklaida ir mes patys, žinoma.
Kai kurie teisėjai prezidento žodžius apie prestižo atkūrimą patraukė per dantį, sakydami, kad tai sunkiai įmanoma, kai teisėjai uždirba 1,5 tūkst. eurų. Kiek svarbus jums atrodo atlyginimo klausimas?
Faktas tas, kad pragyvenau visą laikotarpį po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dirbdamas tik teisėjų ir daugiau niekuo. Galiu pasakyti savo įspūdžius. Ilgą laiką tikrai mes gyvenome pakankamai gerai, turiu galvoje darbo užmokestį. Matyt, tai atsiliepė dabartiniam požiūriui į mūsų materialiąsias garantijas šiandien.
Sutinku su tuo, kad mes „išsišokome“, nes nebuvo tokių atlyginimų, kokius gaudavo teisėjai. Šiandien mus kritikuoja žiniasklaida, kad tūkstančius uždirbame. Šiandien aš galiu pasakyti, kad aš gaunu didžiausią Lietuvoje tarp teisėjų – bent manau, kad taip yra – atlyginimą, nes mano visi stažai yra patys didžiausi. Tai mano atlygimas į rankas yra 2750 eurų.
Iš aš negaliu niekur dirbti daugiau jokių darbų, nes tai draudžia Konstitucija, išskyrus dėstymą. Aš nedėstau, niekada to nedariau sąmoningai. Pavyzdžiui, mūsų profesoriai, kurie dėsto, gauna nei daug, nei mažai – apie 250 eurų per mėnesį. Kai jie praleidžia universitetuose savaitgalius, laiką po darbo, tuo pačiu jie dar turi atlikti savo darbą teisingumo srityje.
Šitas aspektas, žinoma, yra reikšmingas. Kitų darbų negalėdami dirbti, mes negalime daugiau užsidirbti. <...>
Žmonės, kurie ateina į apylinkės teismus, gaudami po 1,5 eurų ir gal truputį daugiau su stažu... Na, žinot, atsiprašau, bet prie šios dienos atlyginimų lygio privačiame sektoriuje, kai mano pažįstamų vaikai teisininkai po dvejų metų advokatų kontorose gauna tuos pačius pinigus...
Atsakomybių požiūriu aš niekaip negaliu pasakyti, kad tai kaip nors dera prie mūsų statuso. Apie aukštesnius teismus net nekalbu. Jeigu Aukščiausiojo Teismo teisėjai gauna po kelis šimtus eurų mažiau nei aš, atidirbę visą gyvenimą, tai normalu? Tai tikrai nenormalu.
Arba tada reiktų kurti kažkokią sistemą, kuri leistų mums dirbti kitus darbus. Pavyzdžiui, vakarais dirbti taksistais.
Būtų sunku įsivaizduoti Aukščiausiojo Teismo teisėją, vairuojantį taksi.
Aš, pavyzdžiui, moku virinti, eičiau suvirintoju dirbti. Arba moku pjauti žolę. Tai eičiau pjauti žolę vakarais, nes tai ir fizinis darbas prie viso kito. Arba važiuočiau į Lenkiją braškių skinti. Bet aš to negaliu, nes Konstitucija man tai draudžia.
Kiek siejate teisėjų atlyginimo klausimą su korupcijos atvejais? Kad ir garsiąja teisėjų korupcijos byla.
Tai yra tiesioginis priežastinis ryšys, neabejotinai. Nes Europos Sąjunga, vykdydama plataus masto reformas Ukrainoje, kaip vieną antikorupcinių priemonių įpareigojo valstybę sutvarkyti atlyginimus aukščiausio lygmens teismuose. Buvo nustatytas 11 tūkst. eurų atlyginimas Aukščiausiojo Teismo teisėjams Ukrainoje, kurių yra, berods, 100.
Po to situacija kito ir galų gale nustatė 7 tūkst. eurų. Tai, žinote, man teko nemažai kartų pabūti Ukrainoje to projekto misijose ir matyti pragyvenimo lygio skirtumus. Tai didžiulis atlyginimas, o reikalavimai niekuo nesiskiria nuo lietuviškų reikalavimų.
Visai neseniai, bendraujant su labai aukštais vykdomosios valdžios pareigūnais, buvo panaudotas toks išsireiškimas: „O kuo jūs skiriatės nuo viešojo sektoriaus?“ Deja, man neteko bendrauti šiame susitikime, bet būčiau atsakęs paprastai – mūsų skirtumas tas, tad mes esame konstitucinės valdžios atstovai, mes vieninteliai vykdome teisingumą, mes valstybėje atliekame teisėtumo kontrolę.
Palyginti, pavyzdžiui, su politikais, ypač su vykdomosios valdžios aukštais politikais, kurių politinių platformų įgyvendinimui, vykdymui padeda ištisos ministerijos, mes esame aš ir mano padėjėjas – dviese. <...>
Antra, mes tokį palyginimą savo statuso požiūriu turime – žinote, ir politikai mažai gauna, bet ką bendro turi profesionalumo pagrindu formuojamas pareigūnų korpusas su politikais? <...>
Strateginiai valstybės tikslai – ar mes norime turėti tvirtą, su stuburu, nepriklausomą sistemą su labai aukštą kvalifikaciją turinčiais teisininkais, dirbančiais joje, ar vis tiktai linkstame prie to, kad profanizmas dominuotų?
Kol kas, ačiū Dievui, profanizmas nedominuoja. Bet aš jau ne iš pirmo vidutinio amžiaus teisėjo girdžiu, kurie, turėdami nedidelių vaikų, gausias šeimas, turi ketinimų pasitraukti iš teismų sistemos.
Dėl ko konkrečiai?
Dėk dviejų dalykų. Dėl to, kad neaiškiais pagrindais negali padaryti karjeros. Kita vertus, darbo užmokestis yra visiškai neatspindintis realios atsakomybės ir teisėjui tenkančių visų atsakomybių ir, aišku, pragyvenimo lygio šiai dienai.
Užsiminėte apie nepriekaištingą teisėjų reputaciją – kiek teisėjų profesijai šešėlį meta tokie atvejai kaip neblaivus už vairo sustabdytas Aukščiausiojo Teismo teisėjas Arvydas Daugėla?
Laikausi tokios pozicijos, kaip visi mūsų Teisėjų tarybos nariai ir, matyt, didžioji dalis visuomenės – žinoma, labai neigiamai vertinu. Tai yra eilinis reikšmingas smūgis teismų sistemai.
Bet vakar (su G. Kryževičiumi kalbėjomės birželio 10 d. – aut. past.) žiniasklaidoje išgirdau vieno aukšto pareigūno komentarą, kad tai potencialus žudikas, negali būti jokio gailesčio, jokių diskusijų, suprask, jis tampa šiukšle. Nenoriu sutikti. Žmogiškumas turi išlikti visais atvejais.
Laikausi tos pozicijos, kad reikia atskirti padarytą klaidą nuo apgailestavimo dėl žmogaus profesinės veiklos pabaigos. Nes Daugėla yra tikrai geras teisėjas. Stebiuosi... Tarybos posėdžio metu sakiau, kad išgirdęs apie įvykį nustebau dėl jo dalyvio labiausiai. Nes niekada negalėtum net įtarti, kad Daugėla galėjo važiuoti išgėręs.
Taip, tai nepateisinama, tai teisėjo vardą žeminanti veikla. Niekas net neabejoja. Bet suspardyti arba suminkyti su purvais žmogų, 30 metų dirbusį teisėju, ir vengti pasakyti, kad tai profesionalus teisėjas ir yra praradimas tokio profesionalo teismų sistemai... Aišku, yra žmonių, kurie iš kiekvieno dali padaryti šiukšlę. Bet aš nesu tas, aš vertinu žmogų pagal ilgametę veiklą. Žinoma, jis toliau dirbti negalės, tai akivaizdu.
Savo kalboje prezidentas užsiminė apie būtinybę atnaujinti teismų sistemą, tačiau pridūrė, kad atsinaujinimo neskuba inicijuoti pati teismų savivalda. Ką apie tai manote?
Visiškai sutinku su tais mūsų savivaldos atstovais, kurie sako, kad nėra teismų sistema tas poligonas, kuriame reiktų atlikti kokias nors invazines procedūras tam, kad paverstume ją kažkokia patrauklia. Taip nėra ir tai nėra pagrindinis tikslas, kad mes, kaip teisėjai, taptume prestižine profesija, jokiu būdu.
Turime sukurti tokias sąlygas, kad kiekvienam mūsų žmogui – kalbu ir apie fizinius, ir apie juridinius asmenis – būtų sudarytos pačios palankiausios sąlygos patekti į teismą ir gauti efektyvų teisingumą.
Efektyvų teisingumą mes suprantame, kad asmenys per kaip įmanoma trumpesnį laiką gautų teisingą sprendimą. <...>
Nėra taip, kad mes nesame aktyvūs. Dar 2011 ar 2012 metais, tuo metu buvau Teisėjų tarybos pirmininkas, mes patys iniciavome įstatymo projektus, kuriais pirmieji žengėme tuos žingsnius, matydami kitų Europos valstybių praktiką, kaip organizuojama teismų sistemos veikla. Ir patys siūlėme ir jungimus teismų, ir tokias pertvarkas, kurios nė kiek nepaliestų žmonių interesų, tačiau efektyvesnę paverstų pačią sistemą.
Tuomet visa šita reforma pavirto į išoperuotą pusfabrikatį dėl politinės valios. Sutinku su tuo, kad politikai žiūri į tas sistemines pertvarkas rezervuotai, nes mato ir save, kaip tam tikrų bendruomenių atstovus. Tai natūralu visiškai. Nematau tame jokios bėdos. Bet tuo metu nebuvo politinės valios kai kurioms nuostatoms, kurios šiandien prezidento buvo siūlomos. <...>
Iš dalies mūsų bendruomenė pritaria, bet ne visoms. Girdžiu nuogąstavimus savivaldos lygmens žmonių, kad, supraskite, jūs naikinate teismus mūsų miesteliuose, žmonėms bus sudėtinga. Ir patys žmonės reagavo neigiamai.
Tai turime visiems pirmiausiai paaiškinti savo ketinimus, kad mes neuždarome, neužkalame teismo, kaip institucijos, teikiančios teisingumo paslaugą plačiąja prasme.
Mes kalbame apie racionalų panaudojimą pastatų, apie darbo krūvių normalizavimą. Juk, jeigu Pakruojo teisėjas du kartus mažiau nagrinėja bylų nei kokio nors gretimo rajono teisėjas, tai yra nenormalu, nes mes dirbame visi vienodame statuse, gauname visi vienodus atlyginimus.
Tai noras suvienodinti darbo krūvius, optimizuoti tą sistemą taip, kad visi teisėjai vienodai būtų apkrauti darbu, o nuo to labai priklauso ir teismų priimamų sprendimų kokybė. Tačiau jokiu būdu negali nukentėti nė vienas mūsų žmogus. Prieinamumo prie teismo požiūriu – tai yra neliečiama vertybė. Neliečiama. Žmogus turi gauti savo gyvenamojoje vietoje, kaip gavo šiandien, taip turi gauti ir ateityje tą paslaugą, nekeliaudamas per Lietuvą <...>.
Mes sakome – neskubėkime, diskutuokime iki pajuodavimo, iki nukritimo nuo kėdės, bet diskutuokime ir padarykime geriausią variantą. Antraip gali nukentėti teismų sistemos prestižas. Nes teisėjo profesijos prestižas ir teismų sistemos prestižas yra jungtis, kuri neturi skyrybos ženklų.
Prezidentas taip pat teigia nauja teisėkūros iniciatyva siekiantis tobulinti teisėjų atrankos procedūrą. Kokių spragų joje matote?
Kalbant apie teisėjus, kurie ateina, daro karjerą – jokio užtikrintumo, kaip tai vyks, kokie bus pritaikyti principai, kaip aš galiu tikėtis įgyvendinimo savo teisėtų lūkesčių tais atvejais, kai dirbu gerai, nėra priekaištų mano elgesiui, veiklai ir panašiai.
Šiai dienai mes negalime pasakyti, kad teisėjų atrankos komisija gali mane įvertinti gerai. Nes ten yra daugybė kriterijų, kuriuos vertina komisija, kurių, beje, didžiąją dalį sudaro ne teisėjai, o visuomenės atstovai.
Pirmiausiai kalbu apie visiškai objektyvius kriterijus. Teisėjo, kaip profesionalo, karjera negali priklausyti nuo to, kaip jis gražiai pakalbės, kaip save pristatys, mokėdamas gražbyliauti ar nurodydamas savo tūkstančius privalumų. Tai turi būti visiškai objektyvu ir formalu.
Tai yra, aš matau teisėjo darbą, buvusį prieš tai, jo darbo rezultatus, matau profesionalų išvadas dėl jo profesinės veiklos. Ir tai turi lemti, o ne dabar, kaip yra – labai daug reikšmės teikiama teisėjo prisistatymo aspektui.
Tai ką šitoje vietoje galima tobulinti?
Esu šalininkas tokios sistemos, kurioje labai aktyviai dalyvautų teisėjų savivalda. Nesakau, kad turėtų pirmininkas būti, galbūt kažkokie savivaldos parinkti atstovai, kurie dalyvautų net prezidento pokalbiuose su kandidatais.
Nematau problemos, kad prezidento pasirinkimui turėtų įtakos Teisėjų tarybos atstovų dalyvavimas jo susitikimuose su pretendentais skiriant teisėjus ar juos paaukštinant. Ir išgirstų prezidentas tos pačios savivaldos atstovų poziciją. Taip pat šitie atstovai galėtų atnešti savo žinią, kaip jie vertina, dėl kokių aspektų buvo pasirinktas vienas ar kitas kandidatas, visai Teisėjų tarybai, kuri sprendžia paskui, patarti ar nepatarti prezidentui dėl paskyrimo teisėjo.
