„Įvairios apklausos rodo, kad dėl netolerancijos netradicinės seksualinės orientacijos asmenims Lietuva yra dugne. Įvairios apklausos daromos, tie patys klausimai užduodami visose ES šalyse ir tada pagal atsakymus atrenkama, kuri šalis labiau, o kuri – mažiau tolerantiška“, – sako Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas viešiesiems ryšiams Valdas Dambrava. Štai, pavyzdžiui, ES valstybių gyventojų klausiama: „Ar bendrabutyje jūs sutiktumėte gyventi viename kambaryje su romais?“; „Ar sutiktumėte gyventi kaimynystėje su narkomanų reabilitacijos centru?“; „Ar sutiktumėte, kad jūsų vadovė būtų moteris?“. Ir pagal tai, kaip ES šalys atsako, tyrėjai nusprendžia, koks tos šalies tolerancijos lygis. Taigi, dėl šių kelių pagrindų mes esame netolerantiški, palyginti su kitomis ES šalimis.
Seksualinė orientacija
„Kalbant apie toleranciją netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms, Lietuvoje yra ir gerų poslinkių. 2007 ir 2013 metais buvo atlikti tyrimai, taigi galima palyginti tą šešerių metų laikotarpį, kai buvo užduoti identiški klausimai, pavyzdžiui: „Ar jūs bijotumėte / nebijotumėte / pageidautumėte / nepageidautumėte, kad jūsų vaiko mokytoja (-as) būtų homoseksuali (-us)?“. Tų, kurie bijojo 2007 metais, buvo 58 procentai, o jau 2013 metais bijojo 42 procentai. Tai labai reikšmingas sumažėjimas“, – didėjančią toleranciją teigia įžvelgiantis V. Dambrava.
Tačiau tas pats tyrimų palyginimas parodė ir tai, kad asmenų, sutinkančių su teiginiu, jog ir homoseksualūs asmenys galėtų tapti Seimo nariais, dalis beveik nesikeitė (28 procentai 2007 metais ir 30 procentų 2013-aisiais). O teigiančių, kad nenorėtų priklausyti jokiai organizacijai, kuri turi homoseksualių narių, dalis sumažėjo nuo 61 procento 2007 metais iki 37 procentų 2013-aisiais.
„Beje, prieš kokius penkerius metus mūsų tarnyboje viešėjo Nyderlandų ambasadorė, – baigusi kadenciją ji atsisveikino ir įvertino, kad tas atotrūkis, kaip žmonės vertina netradicinės seksualinės orientacijos piliečius, tarp Lietuvos ir Olandijos dabar yra apie 40 metų. Ambasadorė pasakojo, kad Nyderlandai patyrė tą patį, kas vyksta ir Lietuvoje: protestai, drabstymasis purvais, – tik visa tai Olandijoje buvo prieš 40 metų. Aišku, tas laikas ir Lietuvoje viską pakeistų, tačiau nesinori laukti 40 metų, todėl darant ir veikiant visa tai pajudėtų kiek greičiau“, – pasakoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas.
„Situacija nėra labai gera ir kalbant apie kitos rasės bei religijos žmones. Kitos rasės žmonių Lietuvoje kol kas nedaug, tačiau tendencijos tokios, kad jų vis daugėja. Daugėja ne dėl to, kad jie planuotų atvykti į Lietuvą, – būna, planuoja vykti į Vakarų šalis, bet užstringa Lietuvoje ir lieka. Nuomonių apklausos, straipsniai žiniasklaidoje rodo, kad net geriausių krepšinio klubų legionieriai neretai palydimi rasistiniais šūkiais.
Prieš kelerius metus Lietuvoje viešėjo Prancūzijos futbolo rinktinė, žaidė mačą su Lietuvos rinktine. Kaune lietuviai Prancūzijos rinktinę sutiko su Afrikos žemėlapiu, jis buvo išpaišytas Prancūzijos vėliavos spalvomis ir buvo užrašyta: „Sveiki atvykę į Europą“. Nors šiaip jau Prancūzija yra Europos šalis. Tačiau reikalas buvo tas, kad 10 iš 11 Prancūzijos žaidėjų buvo juodaodžiai. Tai puikiai iliustruoja netoleranciją kitai rasei“, – teigia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas.
Kalbant apie religiją, anot V. Dambravos, svarbus ne tik krikščionybės santykis su kitomis religijomis, pavyzdžiui, islamu, bet ir piliečių santykis su ta pačia krikščionybe. Pavyzdžiui, vyko vienos Lietuvos mokyklos atestatų įteikimas bažnyčioje, – tarnyba gavo skundą iš vaikų tėvų, kad to neturėtų būti ir reiktų parinkti neutralią teritoriją – kultūros namus ar tą pačią mokyklos salę.
„Taip pat gauname skundų ir užsieniečių registravimo centro, iš kalėjimų, – pasakoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas. – Žmonės negali maitintis pagal savo įsitikinimus. Gauname skundų iš čia gyvenančių musulmonų, kurie vedę lietuvaites, nes jiems sunku čia rasti darbą. Vienas musulmonas pasakojo, kad parašė apie porą šimtų laiškų, tačiau jį vengia net pakviesti į darbo pokalbį.“
„Palyginti su kitomis ES šalimis, Lietuvoje yra didelė dalis moterų verslininkių – jos sudaro beveik 40 procentų verslo atstovų. Tačiau čia yra vienas „bet“ – moterų verslininkių daugiau yra smulkiojo verslo sektoriuje, o kuo einama aukščiau, tuo moterų mažiau. Pavyzdžiui, stambiam verslui vadovaujančių moterų labai mažai, viršūnėse dažniausiai sėdi vyrai. Taigi, čia yra tam tikra problema. Tačiau labai gerai yra pradėti bent jau nuo smulkiojo verslo, yra rezervas ateičiai.
Kitas dalykas, kuris Lietuvoje yra geriau nei ES, – moterų ir vyrų atlyginimų skirtumas. Vidutinio vyrų ir moterų atlyginimo skirtumas ES – apie 16 procentų, o pas mus – mažiau nei 13 procentų. Tačiau tokia situacija Lietuvoje susiklostė dėl ekonomikos nuosmukio: labiau nukentėjo tos verslo šakos, kuriose dominavo vyrai, todėl ir jų atlyginimai sumažėjo, – tai ir sumažino atotrūkį tarp lyčių. Taigi, realiai ne moterų uždarbis didėjo, taip prisivydamas vyrų uždarbį, o tiesiog sumažėjo vyrų algos. Be to, vyrai daugiau dirba tą šešėlinį darbą vengdami mokesčių ir t. t., tad realiai jie į kišenę įsideda daugiau, nei rodo oficiali statistika. 2006–2009 metais atlyginimų skirtumas tarp lyčių buvo apie 18 procentų.
Vienas iliustruojančių dalykų, kad Lietuva turi pasiekimų lyčių lygybės srityje, – tai Vilniuje įkurtas Europos lyčių lygybės institutas (EIGE, – red. past.) – europinė institucija, kurios, manau, Lietuvoje nebūtų, jei neturėtume akivaizdžių pasiekimų. Kalbant apie nediskriminavimo pagrindus – reikalai dėl lyties yra bene geriausi, bet yra objektyvios to priežastys: Lygių galimybių įstatymas įsigaliojo 2005-aisiais – lygiai prieš dešimt metų, o Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas įsigaliojo ir veikia nuo 1999-ųjų, taigi, patirtis šioje srityje – jau 16 metų. Ir apskritai kalbant apie pasiekimus verta paminėti, kad Lietuva buvo pirmoji šalis Centrinėje bei Rytų Europoje (turint omenyje ir visą buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją), kur buvo priimtas toks įstatymas ir kur buvo įsteigta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba“, – sako V. Dambrava.
Kita vertus, dėl moterų skaičiaus parlamente, anot V. Dambravos, atrodome vidutiniškai – anksčiau jis didėjo nuo 5 procentų, kol pasiekė 10, 15, paskui – kiek daugiau nei 20 procentų, bet vėliau nustojo augti. Ir šis skaičius esą nėra pakankamas, kad būtų priimti pasverti ir subalansuoti sprendimai, – reikėtų bent jau 40 procentų vienos ar kitos lyties atstovų. Pašnekovo teigimu, oficialus Lietuvos požiūris yra prieš kvotas ir tik socialdemokratai, reitinguodami savo partiją, nuo seno jomis remiasi.
Taigi, nors situacija lyčių lygybės srityje ne tokia ir bloga, tačiau dar yra daug sektinų dalykų, dar daug ką reikia padaryti.
** Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ 2013 metų spalio 18–29 dienomis atliko reprezentatyvų Lietuvos gyventojų tyrimą. Tyrimo tikslas – ištirti Lietuvos gyventojų nuomonę dėl diskriminacijos įvairių visuomenės grupių atžvilgiu. Apklausti 1003 respondentai nuo 18 iki 75 metų.
