Knygos sudarytojo darbo ėmęsis A. Jurašius neslepia, kad lengva nebuvo – ant savo pečių nešė didelę atsakomybę, tačiau, kaip pasakoja naujienų portalui tv3.lt, nenorėjo, kad talentingo poeto kūryba nepasiektų poezijos mėgėjų akių.
„Kiek man žinoma, pats Aleksandras knygos dar nerengė, liko tik daug rankraščių ir kelios publikacijos periodikoje. Laikiau jį vienu iš įdomiausių savo kartos poetų, tad nesinorėjo, kad jo tekstai liktų dūlėti interneto platybėse ar draugų elektroninio pašto dėžutėse. Išleisti knygą – kiekvieno rašančiojo svajonė. O svajonės kartais pildosi ir po mirties“, – apie kilusią idėją sudėti kūrybą į knygą pasakojo A. Jurašius.
Bendravimas buvo atviras
Greičiausiai, šią istoriją vertėtų pradėti nuo ryšio, užsimezgusio tarp rašytojų. A. Jurašius atviras – geriausi draugai jie nebuvo, tačiau bendravimas nebuvo paslėptas po kaukėmis ir blizgučiais.
„Geriausiu draugu nepavadinčiau, pats į tokius taip pat nepretenduoju, nes ir amžiaus skirtumas, ir visiškai kitokios patirtys, bet bendravome daug ir visiškai atvirai, kiek rečiau tik jam išvykus į Filipinus. Ryšio artumą Aleksandro atveju apibrėžti kiek sunkoka: manau, jis daugiau ar mažiau dozuodavo informaciją apie save atsižvelgdamas į kito žmogaus pažiūras ir vertybes, galbūt nenorėdamas šokiruoti ar būti atstumtas“, – kalbėjo knygos sudarytojas.
Pasiteiravus, ar žinojo, ko A. Žaltauskas išvyko į Filipinus, pašnekovas sako, kad yra girdėjęs skirtingų versijų, tačiau tai, ką pats suprato iš užuominų, leido suprasti – jų bendravimas buvo atviras, nors ir su paslapties šydu:
„Tarkim, kad ir jo veikla Filipinuose: vienam žmogui sakė, kad dirba vertėju, kitam – kad farmacijos kompanijoje, o tai, ką užuominomis leido suprasti man, apsikritai turbūt būtų skirta ne spaudai ir yra labai toli tiek nuo vertėjavimo, tiek nuo farmacijos. Ir tai taip pat savotiškai intriguoja: manau, surinkus 10 žmonių prisiminimus apie Aleksandrą, kai kuriais atvejais atrodytų, kad kalbama ne apie tą patį žmogų.
Šiaip ar taip, kadangi nieko neperku ir neparduodu, manau, bendraujant su manim jam nebuvo reikalo pateikti kažkokios pagražintos savo versijos. Be to, sudarydamas knygą ir rašydamas baigiamąjį žodį nutariau patikrinti kai kuriuos faktus ir apklausinėjau bendrus pažįstamus: paaiškėjo, kad svarbiausios istorijos iš esmės sutampa, tik kartais jos kiek švelnesnės ar aptakesnės. Taigi tikrai nepretenduoju į Aleksando Žaltausko biografijos eksperto ar kraujo brolio vaidmenį, bet po minėto faktų patikrinimo dar sykį įsitikinau, kad su manim jis bendravo be dekoracijų.“
Poetas – išskirtinė asmenybė
Prieš daugiau nei metus šalyje praskriejo žinia, kad A. Žaltauskas buvo nužudytas Filipinuose, kur leido dienas. A. Jurašius apie tai sako taip pat girdėjęs keletą versijų, tačiau patikina – šiuo atveju svarbi ne kūrėjo baigtis, o kūrybinis palikimas.
„Visa tai nutiko Filipinuose, iš Lietuvos tirti šį reikalą ne taip paprasta, be to, kaip tik tuo metu, regis, prasidėjo karantinas, judėjimo apribojimai, tad, kiek žinau, niekas ten nebuvo nuvykęs, o ir nežinia kiek tai būtų padėję. Iš pradžių girdėjau vieną žūties versiją, paskui kitą, kažkas, rodos, buvo susisekęs su ligonine Filipinuose, bet galiausiai nutariau į tai nebesigilinti ir susitelkti į jo kūrybinį palikimą. Mirtis, regis, buvo smurtinė, o skaičiuoti žaizdas ar kaulų lūžius nebėra reikalo, nes tai nieko nepakeis. Visos tiesos turbūt niekada nebesužinosim, aišku tik tiek, kad į Lietuvą grįžo jau urnoje“, – prisimena jis.
Pašnekovas pasakoja, kad Aleksandras buvo apsuptas įvairiausių žmonių, o ir pats buvo išskirtinė asmenybė, kurios pomėgiai ir veiklos net pačiam knygos sudarytojui kartais atrodė keistos:
„Manau, Aleksandras jautė savyje savotišką bedugnės trauką ir kartais galbūt net nesąmoningai vaikščiojo paribiais. Dar gyvendamas Lietuvoje landžiodavo po tamsųjį internetą, o kai kurie jo pažįstami ir minimaliai susidūrus pasirodė per keisti net mano skoniui. Turbūt ne šiaip sau viena iš mėgstamiausių jo knygų buvo „Maldororo giesmės“. Kažkada juokavome, kad senatvės sulaukia tik bailiai, o bailys jis nebuvo, tad kažkas tokio anksčiau ar vėliau turbūt turėjo nutikti. Ir suprantu, kad tragiška ankstyva autoriaus mirtis sukuria papildomą intrigos lauką, bet tai neturėtų tapti raktažodžiu kalbant apie Aleksandrą, nes tokiu būdu į šoną nustumiami jo eilėraščiai.“
Darbus lydėjo iššūkiai
Knygoje „Kulniuku dangus pradurtas“ A. Žaltausko kūrybinį palikimą sudėjęs A. Jurašius atviras – atsakomybė buvo nemenka, tuo labiau, kad teturėjo daugybę rankraščių, tad teko padirbėti, kad knygoje atsiskleistų A. Žaltausko kūryba.
„Mano atsakomybė labiau slypėjo pačiame knygos sudaryme. Sudaryti rinktinę iš jau išleistų knygų turbūt gerokai lengviau, nes jau būna susiformavęs kažkoks kanonas, turi prieš save baigtinius autoriaus darbus. Šiuo atveju, kaip minėjau, turėjau tik kalną rankraščių ir juos reikėjo kažkaip sudėlioti, susisteminti, atrasti tekstus siejančias gijas, kad eilėraščiai neatrodytų atsitiktinai sumesti į krūvą.
Bene didžiausia atsakomybė turbūt susijusi su tekstų atranka. Dėl savaime suprantamų priežasčių kitos Aleksandro knygos turbūt nebus, tad kažkuria prasme nuo mano sprendimo priklausė ar konkretus eilėraštis „gyvens“ knygoje ar „mirs“. Buvo nemažai visai neblogų tekstų, bet, pavyzdžiui, su nelabai vykusia pabaiga ar vienu prastesniu posmu. Autoriui esant gyvam visa tai būtume aptarę, suredagavę ir t.t. Šiuo atveju nutariau eilėraščių, reikalaujančių gilesnės mano ar redaktoriaus invazijos, atsisakyti, palikti tik tuos, kur mūsų korekcijos bus minimalios“, – pasakojo A. Jurašius.
Pradėjus tokį svarbų darbą, knygos sudarytojas neslepia – iššūkių buvo daugybė: vien tai, kad teko priimti sprendimus už kitą, svarstyti, kur išleisti knygą ir kokią nuotrauką parinkti, kad geriausiai atspindėtų poetą, o ir pačiam A. Jurašiui pirmą kartą teko tapti knygos sudarytoju:
„Tam tikras iššūkis buvo netgi toks, regis, paprastas dalykas kaip nuotrauka ant knygos nugarėlės. Pas save neradau nieko tinkamo, tad paskubom paprašiau bendrų draugų atsiųsti viską, ką ras savo archyvuose. Tada vėl svarstymai: kaip Aleksandras norėtų pateikti save vizualiai? Man norėjosi ko nors įžūlesnio, nes tai labiau atitiktų jo poezijos dvasią. Kita vertus, truputį provokuojanti nuotrauka turbūt nelabai gerai atrodytų ant pomirtinės knygos. Žodžiu, buvo dėl ko diskutuoti ir laužyti galvą.
Asmeniškai man šioks toks iššūkis buvo pats sudarytojo vaidmuo – niekada nieko panašaus daryti neteko. Darbo eigoje susigyvenau su tekstais ir kartais tekdavo sau priminti, kad esu ne autorius, o tik savotiškas tarpininkas, tad tai, ką darau rengdamas savo knygas (tarkim, siūlau idėjas viršeliui), šiuo atveju yra ne mano reikalas.“
Knyga, alsuojanti jaunatviškumu
Sudarytojas atviras – teko pasukti galvą dėl baigiamojo žodžio, kurį teko koreguoti pasitarus su šeima. Tačiau toks šeimos sprendimas nenustebino, juk pats įvykis jiems buvo asmeniškesnis, o Aleksandras – šeimos dalis, kurios neteko, bet, kita vertus, kiekvienas, pažinojęs A. Žaltauską, jį prisimena skirtingai.
„Su baigiamuoju žodžiu ypatingo detektyvo nėra: imdamasis knygos išleidimo idėjos neturėjau tikslo pastatyti paminklinį akmenį su graudžia epitafija, tiesiog norėjosi geros knygos, niekaip ypatingai nepabrėžiant autoriaus žūties fakto. Tad ir parašiau tą žodį tokia dvasia lyg Aleksandras būtų gyvas, tik išvykęs kiek toliau nei Filipinai.
Žmogiškuoju požiūriu artimųjų pozicija visiškai suprantama, nes jiems visas šis įvykis gerokai asmeniškesnis nei man ar leidyklos žmonėms. Bet lygiai taip pat turėtų būti suprantama, kad, pavyzdžiui, man mirus mano mamos prisiminimai gerokai skirtųsi nuo to, kaip prisimintų draugai ar draugės: be abejo, kad bendraujame su ja visiškai kitaip ir, tarkim, nesilažiname, jog vidury nakties apibėgsiu nuogas aplink namą. Aleksandras buvo spalvinga asmenybė ir jo žūtis, mano galva, neturėtų visko niveliuoti iki vieno atspalvio“, – kalbėjo pašnekovas.
Ko skaitytojas gali tikėtis išleistoje poeto knygoje? A. Jurašius sako, kad jį itin žavi tekstuose slypintis emocinis intensyvumas, šviežia ir autentiška problematika, lyrinio subjekto laikysena ir savotiškas suokalbis su skaitytoju:
„Ir dar patinka, kad jo poezijoje nesijaučia inercijos ir nuovargio: tai jaunatviški maištingi tekstai, kurti žmogaus, kuris norėjo aplenkti ir būti geresniu už kitus, o ne perimti estafetę ir bėgti jau pramintu keliu, o paskui už tai susilaukti globėjiškų tapšnojimų per petį.“
A. Jurašius svarsto, kad, greičiausiai, pats poetas, anksčiau ar vėliau būtų knygą išleidęs, tačiau nežinia, kada – A. Žaltauskas buvo itin reiklus savo tekstams, o paskutiniuoju metu sukuriami tekstai skyrėsi nuo ankstesniųjų.
Paklaustas, kaip pats A. Žaltauskas vertintų faktą, jog išleista jo kūrybos knyga, knygos sudarytojas šypteli – greičiausiai, džiaugtųsi, tačiau svarsto, kad jei knygą būtų sudarinėjęs pats poetas, ji būtų visiškai kitokia.
„Į poeziją jis žiūrėjo rimtai, tad suprantama, kad norėtų, jog ji pasirodytų knygos pavidalu. Kaip vertintų pačią knygą – kitas klausimas. Aleksandras turėjo tvirtą nuomonę dėl savo tekstų, tik bėda, kad nebegalėjo jos perduoti. Neabejotina, kad knyga būtų kitokia, jei ją būtų sudaręs pats autorius. Visgi nemanau, kad turėtų man ypatingų priekaištų“, – svarsto A. Jurašius.
