Ne tik Manilos, bet ir kitų Filipinų miestų gatvėse nuo ryto iki vakaro sukiojasi daugybė sunkiai nusakomo amžiaus vyrukų, siūlančių perlų vėrinius, įvairiausių garsių firmų laikrodžius, diržus, batus, kitokias prekes.
Maniloje viešbučio tarnautojas jau pirmą vakarą draugiškai perspėja, kad mieste būtumėm atidūs, saugotume savo rankines, telefonus, fotoaparatus ir kitus daiktus. Į mūsų pastebėjimą, kad filipiniečiai yra labai mieli, nuoširdūs ir paslaugūs, atsako diplomatiškai — visokių yra.
Meistriškai nugvelbti ką nors nesaugomo iš turisto, matyt, tikrai nelaikoma didele nuodėme, tik būdu prisidurti pragyvenimui. Taip pat lengvai, neužsikirsdami ir be didelio nepatogumo gatvėje tavęs paprašys išmaldos — suaugę ar vaikai.
Tačiau į akis krenta ir kiti dalykai: nei vienas žmogus, nuo mažiausio vaikiuko iki senolio, nėkart nepaprašė nė peso fotografuojamas, nesitikėjo nė menkiausio atlygio už kelio parodymą, patarimą, kur ir kokiu transportu nuvažiuoti ar panašią paslaugą.
Šeima — filipiniečių gyvenimo ašis
Pasaulyje plačiai žinoms anglų posakis, esą jų namai yra jų tvirtovė. Milijonai filipiniečių savo trapių bambukinių būstų tvirtovėmis nevadina, tačiau nedvejodami sako, kad jų gyvenimo ašis yra šeima. Net ir trumpai pabuvęs Filipinuose tuo nesunkiai patiki. Ne vien todėl, kad jų šeimos tikrai gausios. Penki-šeši vaikai šeimoje — norma, o aštuoni-dešimt — joks stebuklas.
Gyvenimas kuklus, dažnai — skurdus, tačiau požiūris į vaikus — jokiu būdu ne kaip į vargo kryželį ar nepakeliamą naštą. Gausias šeimas įtakoja ir bažnyčia, apie jokį šeimos planavimą čia nėra nė kalbos.
Galioja vienas principas: „Kiek Dievas davė, tiek ir bus“. Na, gal dar vienas, kuris atsakomybę taip pat perleidžia Dievui. Lietuviškai tai galėtų skambėti: “Davė Dievas dantis, duos ir duonos“. Ar tikrai duos — kitas klausimas.
Kad ir kaip būtų, šeima Filipinuoose vertybė. Aplink ją sukasi žmonių rūpesčiai ir lūkesčiai, pastangos ir ateities viltys. Dažnoje šeimoje tos viltys labai konkrečios. Pavyzdžiui, kad bent viena dukra ištekėtų už užsieniečio. Į kokią šalį — nesvarbu, vis tiek bus turtingesnė už gimtąją.
Europa, žinoma, yra svajonių svajonė. Vienas iš šeimos dažniausiai yra migruojantis darbininkas, savo uždarbiu paremiantis visą šeimą.
Pastebėjome, kad vaikai nuo mažens pratinami prie darbo ir pagal išgales prisideda prie šeimos išgyvenimo.
Jauni vyrai dažnai renkasi tarp tarp kunigystės ir pasaulietinio gyvenimo. Daug moterų išeina į vienuolynus, tačiau nemažai — ir į gatvę.
Tačiau pagrindinė nuostata, nuo mažens diegiama mergaitėms, kad jų gyvenimo tikslas ir misija — būti gera motinomis ir geromis namų šeimininkėmis. Tarp kitko, Filipinuose yra nemažai mokyklų specialiai mergaitėms, kuriose jos rengiamos šiai misijai — mokomos virti, kepti, siūti, tvarkyti namus ir pan.
Jei šeima turtinga, merginimo ir piršimosi procesas trunka ilgai: kelis metus ar net visą dešimtmetį. Jei šeima neturtinga, viskas vyksta greitai ir paprastai.
Mums jau nelengva įsivaizduoti, tačiau Filipinuose uždraustos santuokos su kitatikiais, uždraustos ir skyrybos.
Jei šeima sėkminga: jei tėvai turi darbus ir jie yra, pagal filipinietiškus standartus, neblogai apmokami, žmonės stengiasi investuoti ne į turtą, ne į būstą, bet į vaikų mokslus. Aiškiai suvokiama, kad tai — geriausia investicija į ateitį, galinti užtikrinti ne tik vaiko, bet ir visos šeimos geresnį gyvenimą.
Šeima filipinietiškai
Filipiniečių šeima netelpa į mums įprastą šeimos supratimą. Kalbėdami apie šeimą, mes dažniausiai turime galvoje tėvus ir vaikus, jų tarpusiavio santykius ir ryšius. Filipiniečiams šeima — kur kas daugiau. Tai ne tik seneliai, tėvai ir vaikai, bet dar visi dėdės ir tetos, pusbroliai ir pusseserės.
Jie visi neretai gyvena kartu, drauge valdo verslą. Jei vienas iš šeimos užima aukštas pareigas, į kitus postus dažniausiai skiria kažką iš šeimos. Tai norma, kuri nieko nestebina.
Kiek labiau pasiturinčios šeimos turi aukles, virėjus, vairuotojus. Tai greičiau ne iš „poniškumo“, o iš tradicijos pasidalinti darbu.
Labai gerbiami tėvai, vyresni žmonės. Pavyzdžiui, prieš vestuves jaunikis turi gauti ne tik jaunosios tėvo ir motinos, bet ir senelio, senelės sutikimą. Net penkiasdešimtmečiai ar šešiasdešimtmečiai, priimdami svarbius asmenininio gyvenimo sprendimus, atsiklausia savo tėvų leidimo, paiso jų nuomonės.
Pastebėjome, kad net artimi žmonės nepuola bučiuotis į skruostus, skirtingų lyčių žmonės vengia apsikabinti. Artimą ryšį jie išreiškia kitokiais ženklais. Teko matyti, kaip jaunas žmogus paima vyresniojo ranką ir priglaudžia sau prie kaktos. Tai ir pagarbos, ir palaiminimo ženklas. Mums sakė, kad šis paprotys išlikęs provincijose. Miestuose taip elgiamasi vis rečiau ir rečiau.
Ir Filipinuose miestai ir jų žmonės greičiau tampa panašūs į visą kitą pasaulį.
Vita MORKŪNIENĖ
