Boholio sala, kuriai jau buvo paskirtas ankstesnis pasakojimas, priklauso Filipinų Visajų salų grupei. Tai didelė, 3865 kvadratinių kilometrų sala — pagal plotą dešimta visame archipelage. Pakankamai gerai išvystyta ir ekonominiu, ir turistiniu požiūriu.
Mažiau skurdo. Graži. Nusagstyta auksiniais paplūdimiais, išraižyta sraunių upių, viliojanti netoli krantų glūdinčiais koraliniais rifais. Šioje saloje, kaip ir daugelyje kitų, žmonės veisia galvijus, augina ryžius, kukurūzus, bananus, cukranendres, kokoso palmes. Čia kasama mangano ir vario rūda. Garsinama čia gyvenančių mažiausių pasaulyje primatų — tarsyrų.
TARSYRAI: Boholio salą garsina mažiausi pasaulyje primatai – tarsyrai (V. Morkūnienės nuotr.)
Tačiau jeigu čia nebūtų nieko, tik Šokoladinės kalvos salos pietuose, Boholis vis tiek trauktų žmones iš viso pasaulio.
Tos kalvos — tobulas ir mistiškas gamtos kūrinys, traukiantis žvilgsnį, nepaaiškinamai veikiantis vaizduotę, liudijantis pasaulio protą ir harmoniją.
Kur negaila paliktos širdies
KALVOS: Aplinkui, kiek akys užmato, smaragdinių kalvų kūgiai (V. Morkūnienės nuotr.)
Šokoladinės kalvos — literatūrinis Boholio salos kalvų pavadinimas. Iš tiesų tai yra unikalus geologinis kalvų darinys, pasaulyje neturintis analogo.
Maždaug 50 kvadratinių kilometrų plote yra apie 1268 vienodų, tobulos kūgio formos kalvų, kurios sausuoju metų laikotarpiu paruduoja ir tampa panašios į milžiniškus šokoladinius saldainius. Tų kalvų aukštis nuo 50 iki 120 metrų.
Vieniems bendrakeleiviams ši vieta priminė lietuvišką Rambyną (reiktų nepamiršti padauginti jį iš tų 1268), kitiems — Kernavės piliakalnius. Kai kam šios kalvos nepalieka didelio įspūdžio arba net atrodo juokingos (skaičiau keliautojų užrašuose).
Aš žiūrėjau į jas kaip į su niekuo nepalyginamą pasaulio stebuklą. Jaučiau nuo kojų pirštų iki viršugalvio kylančius šiurpuliukus ir supratau, kad tai yra viena iš tų retų pasaulio vietų, kurioje nesigailėdamas palieki dalelę širdies, bet ji dėl to nė kiek nesumažėja.
Priešingai, tuoj pat iki kraštų prisipildo džiaugsmo, nuostabos, gyvybės ir vilties, kad patirtas stebuklas kada nors pasikartos. Tai vieta, į kurią visuomet norėsis sugrįžti.
Dar labiau norėtųsi kada nors iki soties pabūti čia vienai, pamatyti, kaip teka ir kaip leidžiasi saulė, kaip tas kalvas prausia lietūs, kaip nušviečia žaibų zigzagai, kaip gaubia nakties tamsa, kaip nuo jų kyla rūkas ir ateina nauja diena.
Neabejoju, kad būčiau laiminga likusi viena su tomis kalvomis. Žinau, kad tai beveik neįmanoma, bet vis tiek. Sau tų kalvų niekuomet nevadinsiu šokoladinėmis. Vasario vidury jos švietė smaragdu.
Neįminta Kūrėjo mįslė
Šokoladinės kalvos dažnai vadinamos aštuntuoju pasaulio stebuklu (neiškęsiu nepastebėjusi, kad aštuntųjų pasaulio stebuklų pasaulyje yra gan daug). Kalvos yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašus.
Kai dairaisi nuo apžvalgos aikštelės, įrengtos ant vienos iš centrinių kalvų, savaime kyla klausimas, kas sukūrė šias kalvas? Klausimas iki šiol tebėra neatsakytas, nors teorijų ir istorijų — į valias.
Populiariausia hipotezė yra ta, kad kūginės kalvos buvo sustumtos formuojantis Boholio salai iš seniausių koralinių rifų. Kita teorija teigia, kad Šokoladines kalvas suformavo ugnikalniai ir vandenyno potvyniai. O kai kas vis dar tiki, kad kažkada, labai seniai, kalvas supylė žmonės ir kad jos yra paskutiniai kadaise klestėjusios kultūros pėdsakai.
Būtų visai keista, jeigu ši vieta nebūtų apipinta legendomis. Girdėjome dvi. Senųjų salos gyvventojų boholonų legendoje apie šių salų kilmę pasakojama, kad du įpykę milžinai kaudamiesi tarpusavyje ilgai vienas į kitą svaidė didžiulius akmenis. Nė vienas tos kovos nelaimėjęs, tačiau išsvaidytos uolos jų kovos lauke likusios iki šiol.
Kita legenda pasakoja liūdną milžino Arogo istoriją. Milžinas įsimylėjęs mirtingąją, vardu Alopė, ir nusprendęs ją pagrobti. Mergina jam nepasidavusi ir išsekusi mirė. Kalvos esą sustingusios iš skausmo palaužto milžino ašaros.
Ir vėl netikėta paralelė. Ar labai jau tos legendos toli nuo lietuviškų, kuriose milžinai taip pat ieško meilės, o skausmo ašaros ir rūmai virsta gintarais? Kuriose kipšai ant savo kuprų nešioja riedulius, pavargę, supykę ar nelaimingi pameta kur palaukėje? Kuriose iš ežerų skamba nuskendusių bažnyčių varpai?
O žmonės klauso ir taip nori patikėti legenda. Taip yra visur: ir Lietuvoje, ir tolimuosiuose Filipinuose.
KORALAI: Povandeninis Filipinų pasaulis gyvena savu ritmu (V. Morkūnienės nuotr.)
Vita Morkūnienė
Kitas pasakojimo dalis skaitykite čia.
