Praėjusių metų pabaigoje – gruodžio 17-ąją – sukakto 80 metų nuo 1926 m. karinio perversmo, kurio metu buvo nušalinta legali prezidento Kazio Griniaus vadovaujama vyriausybė ir, paneigus konstitucinę tvarką bei teisės nuostatus, į prezidentus iškeltas Antanas Smetona. Šis įvykis užbaigė nepriklausomos Lietuvos demokratinį-parlamentinį raidos tarpsnį (1918-1926) ir pradėjo kitą – autoritetinį-diktatūrinį (1927-1940).
1926 m. gruodžio 17 d. perversmas buvo svarbus reiškinys ne vien prieškario nepriklausomos Lietuvos gyvenime. Jo pasekmes iš dalies tebejaučiame iki šiol, kadangi iš perversmo gimusi politinė sistema keleto kartų žmonių sąmonėje įsirėžė kaip nepriklausomos valstybės politinės raiškos standartas.
Daliai žmonių „smetoninė Lietuva“ iki šiol tebėra tautinės valstybės spartaus pakilimo ir suklestėjimo pavyzdžiu, kitiems – politiškai nesąžiningo, oponentus persekiojusio ir slopinusio, visuomeninės atramos stokojusio, todėl tik biurokratinio-represinio valstybės aparato jėgomis valdžiausio autoritarinio režimo sinonimas.
Suprantama, jog galima rasti argumentų, pagrindžiančių tiek vieną, tiek antrą pozicijas. Negalima nuneigti, kad A. Smetonos valdymo laikotarpiu Lietuvos valstybė pasiekė ekonominių, socialinių, kultūrinių laimėjimų. Tačiau politiniai nuostoliai, kuriuos patyrė jos piliečiai dėl demokratines visuomenės vystimosi sąlygas paneigusio režimo, taip pat akivaizdūs ir nepaneigiami.
Iš dviejų partijų – tautininkų, vieningai prisidėjusių prie valstybės perversmo, ir krikščionių demokratų, kurių tik dalis sutiko sąmokslininkauti, – sudarytas kraštutinių pažiūrų nacionalisto Augustino Voldemaro koalicinis kabinetas išsilaikė vos kelis mėnesius.
1927 m. balandy prezidentui A. Smetonai paleidus Seimą ir nepaskelbus naujų rinkimų, kaip to reikalavo konstitucija, buvo žengtas dar vienas žingsnis diktatūrinio režimo įtvirtinimo link. Krikščionys demokratai tuomet atšaukė savo 2 ministrus iš A. Voldemaro vyriausybės ir partija perėjo į opoziciją.
A. Smetonos režimas rėmėsi ne visuomenės palaikymu (pirmuose dviejuose Seimuose tautininkai neturėjo nei vieno savo atstovo, trečiajame, t.y. paskutiniame laisvuose rinkimuose 1926 m. gegužę išrinktame, kandidatavę bendrame sąraše su liaudininkais, jie gavo vos 3 vietas 85 atstovų parlamente), bet jėgos struktūromis, o ypač – saugumu. Varnių ir Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklų gultus buvo išbandę ne tik užkietėję komunistai (A. Sniečkus, M. Gedvilas, A. Liepsnonis), bet ir ištikimi valstybininkai krikščionys demokratai (ministras pirmininkas Pr. Dovydaitis, laikinosios vyriausybės ministras Ad. Damušis, etc.), vėliau kentėję ir nuo bolševikų bei nacių. Liaudininkų atstovas, trečiojo Seimo narys ekonomistas Juozas Pajaujis-Javis dėl perversmo kritikos karo lauko teismo buvo nuteistas net mirties bausme. Vėliau ji buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos, o 1929 m. rudenį, paėmus pasižadėjimą išvykti iš Lietuvos, su šeima turėjo dangintis į Prancūziją.
Per trylika tautininkų režimo valdymo metų suformuota politinė sistema, uždraudusi opozicines partijas, suteikusi beveik neribotas galias save pasiskyrusiam prezidentui, neugdė visuomeninio aktyvumo, pilietinės atsakomybės, aktyvesnio politinio diskurso, kuriame būtų grūdinamos naujos doktrinos ir politinės alternatyvos. Priešingai, sistema aklai diegė primityvų „tautos vado“ kultą, skatino politinio pataikūniškumo mentalitetą, formavo uždarą, vien lojalumu „autoritetui“ pagrįstą tuomečio politinio elito sluoksnį, atitrūkusį nuo tautos reikmių ir visuomenės nuotaikų.
Pasekmes – žinome. Režimas buvo drąsus ir ryžtingas tik savo vidaus politinių oponentų atžvilgiu, tuo tarpu rimtesnius tarptautinio gyvenimo iššūkius pasitiko bejėgiškai ir kapituliantiškai. 1938-aisiais nuolankiai priimtas lenkų ultimatumas ir faktiškai atsisakyta Vilniaus, 1939-ųjų kovą be mažiausio protesto vokiečiams atiduotas Klaipėdos kraštas, 1939-ųjų spalį susitaikyta jau ir su rusų ultimatumu įsileisti sovietų karines bazes, kaip būsimosios okupacijos preliudiją. Sutikus savo užnugarin priimti 22 tūkstančius ginkluotų Stalino pasiuntinių, faktiškai, jau buvo patirtas politinis matas, ir 1940-ųjų birželio ultimatumas bei iš jo plaukusi sovietų okupaciją tebuvo laiko ir technikos klausimas.
Buvo politinių balsų net ir tautininkų vyriausybėje, raginusių priešintis pirmiausia lenkų grasinimams jėga, paskiau – atmesti nacių diktatą. Pagaliau net ir sovietų okupacijai Lietuva būtų galėjusi bent simboliškai pasipriešinti, jei iki tol autoritariškai valdęs Tautos vadas kritiškomis valstybei valandomis nebūtų vengęs prisiimti atsakomybės ir laikęsis savo paties išleisto ir pasirašyto Kariuomenės vadovybės įstatymo, nurodančio prezidentui, kaip vyriausiam kariuomenės vadui, pradėti karo veiksmus, „kai paskelbiamas Lietuvai karas arba kai priešingosios jėgos veržiasi į Lietuvos valstybės teritoriją“.
1940-ųjų naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją A. Smetona arbitru jau šaukėsi demokratiją – skaičiavo balsus kiek vyriausybės narių yra už pasipriešinimą, o kiek – prieš. Už nesipriešinimą balsavusiųjų buvo daugiau, tad prezidentas tuo prisidengė ir paskubomis susikrovė lagaminus. O juk būtų užtekę jo vieno žodžio! Tačiau atsakomybės našta tada jau buvo per didelė...
Prieš keletą metų VDU Išeivijos studijų centro išleistas Antano Smetonos egzodo korespondencijos (1940-1944) tomas iškalbingai liudija prieškario Lietuvos prezidento politinį horizontą, išmintį ir pajėgumą išsilaikyti „lygiai teisingu visiems“, kaip tai pridera tikram tautos lyderiui.
Iš okupuojamos valstybės sprukusio Tautos vado laiškuose nuolat kalbama apie jo „priešų trejybę“. Anot paties A. Smetonos, tai „katalikai, socialistai ir bolševikai“. „Katalikais“ žlugusio autoritarinio režimo lyderis vadina savo perversmo partnerius krikščionis demokratus, „socialistais“ – iš valdžios jo paties pašalintus politinius oponentus socialdemokratus ir valstiečius liaudininkus, „bolševikais“ – Sovietų Rusijos penktąją koloną Lietuvoje. Būdinga, kad kieta autoritarine ranka įpratusiam valdyti politikui natūrali vidaus opozicija ir svetimos valstybės interesams atstovaujantys samdomi parankiniai – tos pačios plotmės blogybė.
Atsidūręs Amerikoje ir demokratinio gyvenimo sąlygomis subrendusių žmonių raginamas imtis iniciatyvos kurti plataus atstovavimo ir lietuvių visuomenės pasitikėjimą turintį valstybininkų darinį užsienyje, kitaip – vyriausybę tremtyje, savo autoritarinių nuostatų Antanas Smetona perkopti neįstengė.
„Frakcinius skirtumus ir vidaus politiką reikėtų pamiršti. Į pasaulį turėtų atsigręžti vieninga lietuvių šeima. Iš lietuvių lyderių užsienyje turėtų būti suformuotas stiprus Nacionalinis Komitetas. <...> Visų sąjungininkų konferencijų centras yra Anglija. Tegul Lietuva čia užima savo vietą kol dar nevėlu“, – 1941 m. pabaigoje Antanui Smetonai rašė Lietuvos garbės konsulas Kanadoje Grant-Suttie.
Tačiau A. Smetona to nesuprato. „Gal tik vienas kitas Lietuvos piliečių <...> tegalėtų ką vertingo sakyti aukštos politikos reikalu; kiti (daugumas) juk neįstengs orientuotis, kaip ir kas Lietuvos atstovybei darytina. Lietuvos piliečiai, kuriems neprieinami politikos vingiai, kurie nėra galvoję politiškai, vargiai ką pridės vienoje ar kitoje mūsų problemoje. <...> Kas kita teirautis specialistų ar ekspertų (pabraukta A. Smetonos) nuomonės.“
Institucija, apie kurią kalbėjo Lietuvos garbės konsulas Kanadoje, anot prezidento, „būtų labai aukštos nuomonės apie save ir menkos – apie Lietuvos atstovybes“. O tai jau pavojinga, nes naujai atsiradę žmonės ko gero galėtų pajudinti ir asmeninį prezidento interesą. Jungtinių Valstijų vyriausybė buvo leidusi Lietuvos atstovybei Vašingtone nustatyta tvarka naudoti Amerikoje deponuotas Lietuvos aukso atsargas, iš kurių prezidento A. Smetonos šeimos išlaikymui buvo skiriamos mėnesinės išmokos.
„Tenka atsisakyti plataus masto <...>. Tie, kaip Pakštas (krikščionių demokratų atstovas – V.V.), Grinius (liaudininkų atstovas – V.V.), pasirodė fantastai ir nesukalbami. Reikia dairytis kitų. Pirmučiausia mes patys: aš ir Tamsta. Toliau galėtų būti p. Simutis (Lietuvos konsulato Niujorke darbuotojas – V.V.), mano sūnus, Robinzonas ir gal Frenkelis (iš Šiaulių) <...>. Tos grupės darbams galėčiau aš <...> vadovauti“, – 1942 gegužės 13 laiške Lietuvos pasiuntiniui Vašingtone Povilui Žadeikiui rašė A. Smetona...
Politinės elgsenos modeliai nenusileidžia iš dangaus, jie kuriami precedentų praktika ir laipsniško tradicijų formavimosi keliu. Laimingos šalys, turėjusios ilgesnius demokratinio vystimosi tarpsnius ir spėjusios pasikloti tvirtesnius pilietinės raiškos ir politinės elgsenos standartų pamatus. Lietuva prie tokių šalių, deja, vis dar nepriklauso.
Kažko iš anos prieškario epochos mūsų šiandieninėje politinėje veiksenoje yra išlikę. Ir gal net nemažai. Dalis Lietuvos politikų ir dabar yra įsitikinę, kad „runkeliai“ apie politiką nieko neišmano ir jiems nebūtina apie ją nusimatyti. Pakanka, A. Smetonos žodžiais tariant, „specialistų ir ekspertų“, kuriuos šiais laikais įkūnija garsusis „valstybininkų“ ratelis.
Tačiau esama ir reikšmingų skirtumų. „Smetonos laikais“ viešai paskelbti, kad prezidento laikysena – „Metų nusivylimas“ (Audrius Bačiulis „Metų nusivylimas“), būtų neįsivaizduojama. Lygiai kaip nebūtų įsivaizduojama ir atvirai svarstyti bei kritiškai vertinti aukščiausios Temidės sprendimus (Kęstutis Girnius „Teismo (ne)tiesa“).
Tai teikia vilties, kad anksčiau ar vėliau atkurti Lietuvoje visuomenės ir valdžios dialogą (Saulius Spurga „Ar bus atkurtas visuomenės ir valdžios dialogas“) vis dėlto pavyks. Ir tai įvyks ne dėl to, kad valdžia pati to labai norės, bet kad išvengti to nebegalės.
„Geriausiai gydo tas, kas geriausiai diagnozuoja“, – sakė medicinos tėvas Hipokratas. Tas principas galioja ir politinių ligų gydymui.
