.jpg)
Po ilgos reabilitacijos Lara dabar yra sėkminga tinklalaidės vedėja ir skleidžia informaciją apie valgymo sutrikimus kitoms merginoms ir moterims.
Atsigręždama atgal 20-metė Lara prisimena, kai iš Prancūzijos ją skraidino namo dėl pablogėjusios jos savijautos, kai negalėjo dėl savo būklės eiti į mokyklą ir turėjo iškentėti ilgus reabilitacijos mėnesius.
Kalbėdama su „WalesOnline“ Lara aiškina, kad anoreksija „neatsirado iš niekur“:
„Tai buvo tarsi medis, kuris išaugo iš visų psichologinių problemų, su kuriomis kovojau tuo metu. Viskas prasidėjo su perfekcionizmu, kuris išsivystė į chronišką nerimą ir vėliau tapo panikos atakomis. Bėgdavau iš pamokų dėl prasidėjusios hiperventiliacijos.
Depresijos momentais norėjosi pasislėpt ir nuo savęs ir pačios. Buvo daugybė destruktyvių pokalbių, kurie iš pradžių atrodė nekalti, tačiau laikui bėgant viską tik pablogino. Gavosi domino efektas“.
Galiausiai Lara pasiekė tašką, kai jos nerimas ir depresija vertė ją ieškoti būdo, kaip su jais susidoroti.
„Ir tikriausiai pagalvojau, kad mano svorio reguliavimas tam puikiai tiks“, – sakė ji.
Viskas prasidėjo mažais žingsneliais – ji pradėjo mažinti kalorijų skaičių, išmesdavo savo į mokyklą atsineštus priešpiečius.
„Tada aš atradau svarstykles“, – sakė Lara.
„Tada reikalai ėmė blogėti. Atsirado skaičius, kurį aš galiu tiksliai užfiksuoti, o jį mažindama jaučiausi turinti visą kontrolę ir man tai patiko“.
Laros valgymo sutrikimai prasidėjo, kai jai buvo vos 11-12 metų, tačiau jos svoris ne iškart pasiekė kritinę ribą.
Ji teigia, kad viskas iš pradžių prasidėjo kaip priklausomybė nuo fizinio krūvio ir maisto kontroliavimas, o ne dėmesio skyrimas išvaizdai.
„Pradžioje tai tik valgymo sutrikimas, tačiau greit jis tampa ir jūsų tapatybe. 2016 metais mano valgymo sutrikimai pasiekė blogiausią tašką“.
Laros mokyklos darbuotojai pastebėjo, kaip ji kalba apie maistą ir savo išvaizdą, ir suprato, kad kažkas negerai.
„Kitas dalykas, kurį atsimenu, kad sėdžiu greitosios pagalbos kabinete ir man diagnozuojama nervinė anoreksija“, – pasakojo ji.
Tačiau viskas nuo tos akimirkos tik pablogėjo.
„Tai nebebuvo mano paslaptis. Mano nerimas pasidarė dar blogesnis. Todėl aš dar stipriau suėmiau kontrolę ir tai, kad kiti žmonės kišasi, tik padidino mano motyvaciją. Nuo tada mano svoris ėmė staigiai kristi“, – sakė Lara.
Lara aplankė daugybę gydytojų, tačiau jai pavyko juos visus įtikinti, kad ji priima jų patarimus ir instrukcijas, tačiau iš tikrųjų ji nė neketino jais naudotis.
„Rugpjūtį buvome išvykę į Prancūziją dviejų savaičių atostogoms, o trečią dieną aš buvau išskraidinta namo. Mano anoreksija buvo akivaizdi – aš buvau labai, labai, labai silpna ir labai mažo svorio. Tačiau aš vis tiek to nepripažinau.
Tai psichologinė liga. Neužteko numesti tik poros kilogramų. Tai tapo priklausomybe“.
Lara grįžusi iš Prancūzijos buvo iškart buvo nugabenta į ligoninę. Ten gydytojai jai pasakė, kad jos širdis „turėjo jau būti sustojusi“.
Tuo metu mergina svėrė 34 kg.
„Kai norėjo pamatuoti mano kraujo spaudimą, turėjo naudoti ne suaugusiems ar vaikams skirtus matuoklius, o skirtus kūdikiams – mano ranka buvo tokia plona“, – sakė ji.
Prisimindama tą „labai baisią dieną“, jos atmintyje iškyla akimirka, kai gydytojas sako: „Mus stebina tai, kad tu dar gyva“.
Tačiau nepaisant visų baugių įspėjimų, Lara vis tiek negalėjo sukontroliuoti situacijos.
„Ta informacija įėjo per vieną ausį, o per kitą išėjo. Aš nemačiau savyje nieko, kas keltų nerimą. Nenorėjau, kad tie žmonės kištųsi, nes man atrodė, kad toks gyvenimo būdas yra tiesiog man tinkamas“.
Tada Larai buvo taikomas griežtas režimas, kad pagerėtų jos būklė – maisto planas, jokios mokyklos, jokio judėjimo, lovos režimas, svorio auginimas, nuolatinis stebėjimas ir net mažiausios galimybės paslėpti nesuvalgytą maistą.
Tačiau Laros gijimo pradžioje, jos psichologinė būklė tik dar labiau pablogėjo.
„Atrodė, kad visas mano sunkus darbas eina perniek, o mano gyvenimas yra atimtas iš manęs. Buvau persigandusi. Tačiau galiausiai pamačiau šviesą tunelio gale.
Iš pradžių svėrimai buvo trasi kankinimas – aš mėgaudavausi mažėjančiu svoriu, o svorio padidėjimą prilyginau nesėkmei ir nusivylimui“.
Galiausiai situacija ėmė gerėti, kai Larai pirmąkart buvo leista išeiti į lauką.
„Turiu nuotrauką, kurioje aš vis dar neįtikėtinai liesa. Tačiau šypsojausi. Aš buvau lauke. Man ilgą laiką nebuvo leista išeiti į lauką, todėl galiausiai tai padariusi jaučiausi laisva. Pagalvojau: „Ar toks jausmas gyventi?“.
Po to Lara ėmė suvokti, kad svoris yra tik numeris svarstyklėse, kuris negali valdyti jos gyvenimo.
Dabar nuo tų dienų praėjo daugiau nei 4 metai. Lara pagaliau pasitiki savimi, turi sveiką ryšį su savo kūnu ir maistu. Tiesa, ji pripažįsta, kad kartais į galvą vis dar sugrįžta anoreksiškos mintys.
