Graži tradicija dovanoti Kalėdų dovanas neaplenkė ir, kaip dabar madinga sakyti, mūsiškių valdžios vyrų. Nors ir truputėlį vėluojanti, tačiau sausio 1 d. mus pasiekė jau nuo gegužės ruošta per rinkimus Darbo partijos žadėta 111-os dienų dovana – socialinis ir nekilnojamojo turto mokesčiai. Šiais mokesčiais Vyriausybė siekia kompensuoti dėl gyventojų pajamų mokesčio sumažinimo prarastas valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamas.
Socialinis mokestis daug klausimų nekelia – jame nėra numatyta papildomų išimčių, jis aiškus ir paprastas. Iš esmės tai tėra pelno mokesčio laikinas padidinimas, kurį turės mokėti visi, gavę apmokestinamojo pelno.
Kas kita yra su nekilnojamojo turto mokesčiu. Nuo sausio 1-osios įsigaliojusiu nekilnojamojo turto mokesčiu bus apmokestinamas turtas, kuris yra naudojamas ekonominei ar individualiai veiklai. Vadinasi, žmogus ar įmonė, naudojanti turtą ekonominei ar individualiai veiklai, be jau esančių, privalės dar mokėti ir nekilnojamojo turto mokestį.
Iš esmės šis mokestis tėra papildomas verslo apmokestinimas, kuriuo Vyriausybė siekia lopyti biudžeto skyles. Nekilnojamojo turto mokesčiu jį galima pavadinti tik tiek, kiek jis skaičiuojamas nuo turto vertės. Tokiu mokesčiu paprastai būna apmokestinamas visas nekilnojamasis turtas ir siekiant visai kitų tikslų – ne tam, kad apmokestintų verslą, o tam, kad sureguliuotų nekilnojamojo turto rinką. Toks mokestis paskatina žmones, įmones, įstaigas nereikalingą ir nenaudojamą nekilnojamąjį turtą parduoti ar išnuomoti, o ne tiesiog laikyti jį nenaudojamą ir mokėti šį mokestį. Nekilnojamasis turtas, esant nedideliam tokiam mokesčiui, pradedamas naudoti kur kas geriau.
Mūsų atveju apmokestinamas ne visas nekilnojamasis turtas. Jis ne tik nepadeda sureguliuoti nekilnojamojo turto rinkos, o tik iškreipia ją. Be to, ši rinka jau yra reguliuojama kitų mokesčių, susijusių su nekilnojamuoju turtu, tad pat tokio mokesčio idėja atrodo keistai. Vyriausybė, norėjusi kompensuoti praradimus, vietoj neaiškaus ir daug išimčių turinčio nekilnojamojo turto mokesčio galėjo pasukti paprastesniu keliu ir kiek padidinti, pavyzdžiui, pelno mokestį. Toks žingsnis būtų kur kas pigesnis, nes būtų sutaupytos įvedus naują mokestį atsiradusios jo administravimo išlaidos, o mokesčio surinkimas būtų kur kas labiau prognozuojamas. Taip pat nebūtų dirbtinai iškreipiama nekilnojamojo turto rinka.
Nekilnojamojo turto mokestis, nepaisant visuomeninių organizacijų kritikos, įsigaliojo. Belieka tikėtis, kad didelių sukrėtimų nebus, mokesčio išimčių gausa nevirs tokia pat gausa landų, o Vyriausybė netolimoje ateityje pasirinks pigesnį pajamų surinkimo būdą.
Chorst Klaus, Gytis JanišiusNaujosios viešosios vadybos fondas
