Sausio 28-ąją vilkytiškė minėjo savo 102-ąjį gimtadienį, o tokia proga ją atvyko pasveikinti ir Saugų seniūnė Anastazija Oželytė. „Mamai visuomet smagu sulaukti seniūnės sveikinimų, ji jų labai laukia, o mes taip pat džiaugiamės, kad ją vis dar prisimena“, - sakė ilgaamžės sūnus Alfonsas.
Bronė gimė 1912-aisiais, turbūt mūsų rajone jau nebeatrastume šių metų įvykių liudytojų. Bronė bene vienintelė menanti šiuos metus. Augo ji gausioje šeimoje, tėvai susilaukę net 12 vaikų. Nelengva buvo tokiai šeimynai, o ir metai buvo sunkūs. Ilgaamžė pasakojo, kad jau nuo mažų dienų reikėję dirbti, apgailestavo dėl vieno – kad neteko mokslo vaisių krimsti. Nei skaityti, nei rašyti ji taip ir neišmokusi.
Bet buvo kaip buvo, nieko jau nebepakeisi. „Mūsų mama mirė anksti, todėl reikėjo visiems eiti tarnauti. Žmogus neraštingas buvau, tai ir darbai sunkūs buvo. Teko ir namų valdyboje krosnis kūrenti, kambarius tvarkyti. Atlyginimai buvo maži, o valgyti visiems norėjosi, reikėjo tokią šeimyną išlaikyti“, - sakė senolė. Užaugo ji Platelių miestelyje, tėvai buvę ūkininkai. „Tuomet žmonės stengėsi kaip begalėdami dirbti, - sakė ji ir pajuokaudama pridūrė, - kiek Dievas davė tiek, o patys nieko nedarė, atnešė Dievas maišą ir pakratė“.
Su būsimu vyru susipažino Plinkšniuose, kai dirbo virėja Žėmės ūkio technikume. „Susipažinome ir man jis pasakė, kad be manęs gyventi jau nenori“, - sakė vilkytiškė. Ilgaamžės atmintyje dar yra išlikę ir tie momentai, kai susitikdavo su savo būsimu vyru Augustu. Ji pasakojo, kad po darbo, kai būdavo šilta, su sese eidavo nusiprausti prie ežero, ateidavę ten ir Augustas su draugu. „Jie vis norėdavo su mumis pasikalbėti. Kartą susirado valtelę ir mus su sesute pakvietė paplaukioti. Mes sutikome. Taip ir patraukėme vienas kitą – jis mane, o aš jį. Ilgai nelaukus susituokėme. Tuomet tokie laikai buvę“, - pasakojo B. Kairienė. Apsigyveno tuomet jauna šeima pas vyro tėvus.
Susilaukė ir dviejų sūnų bei dukters. „Reikėjo turėti juk vaiką, mergą ir piemenį, jų ir susilaukėme“, - juokavo senolė. Nelengvas buvo gyvenimas, daug iškentėti reikėjo, prasimanyti pinigėlių, kad vaikus į mokyklą galėtų išleisti, viskuo aprūpinti.
Gyvenimas mieste nepatiko
1951-aisiais visa Kairių šeima persikėlė gyventi į Klaipėdą. Bet Bronei ten gyvenimas buvęs ne itin mielas. „Ten nebuvo nė kur išeiti. Jokio žolynėlio, tik šunų pridergta, automobilių smarvė didžiausia, net lango atidaryti negali, gryno oro nėra“, - pasakojo antrą šimtmetį pradėjusi senolė.
Kaime laukas kvepia gėlėmis
Jau 14 metų Bronė kartu su sūnaus Alfonso šeima gyvena Vilkyčiuose. Čia senolei itin patinka. „Čia vasarą lauke kvepia gėlėmis, galiu ir į lauką išeiti pasivaikščioti, o Klaipėdoje to daryti negalėjau. Man čia labai patinka“, - neslėpė pašnekovė.
Mėgsta tvarką ir švarą
Bronės anūkė Rasa pasakojo, kad močiutė yra tikra pedantė. „Ji pati iki pat šiol tvarkosi savo kambarį, viskas turi būti sudėliota į savo vietas, tvarkinga. Patalytinė turi būtinai būti išlyginta. Ji visuomet buvusi labai tvarkinga ir dabar kol pati gali vaikščioti, pasižiūri, kad viskas būtų idealu“, - pasakojo Rasa. Mergina taip pat minėjo, kad močiutė dar prieš pora metų ir daržus eidavo ravėti, ir savo gėlių darželius prižiūrėdavo.
Valgo tik sveiką maistą, pačios pagamintą
Nors Bronė sausio 28-ąją jau atvertė 102-ąjį savo gyvenimo knygos puslapį, tačiau vis dar pati gaminasi valgyti, mat nori maitintis sveikai, ne taip, kaip dabar įpratę valgyti jos vaikai ir anūkai. Labiausiai jai patinka žuvis, kurią sužvejoja sūnus Alfonsas, taip pat mėgsta sriubą, daržoves. Kiek daugiau nei prieš du dešimtmečius senolei buvo diagnozuotas skrandžio vėžys, tačiau jai pavyko įveikti šią ligą. Ir šiandien labai didelių sveikatos problemų ilgaamžė neturinti. Žinoma, metai paliko savo žymę – suprastėjo klausa, akys nebe taip aiškiai mato, tačiau vis dar gali vaikščioti, pati susitvarkyti kambarį, kuriame praleidžia daugiausia laiko.
Ilgaamžių šeima
Iš gausios Bronės šeimos belikę jie tik keturiese, tačiau visi perkopė 9 dešimtį, o tai išties vertinga gyvenimo dovana. „Aš iš brolių ir seserų likau vyriausia. Vienai sesei dabar 97-eri, kitai – 95-eri, o broliui 92-eji. Tėvelis mano taip pat ilgai gyveno, mirė būdamas 96-erių, taip ir nesulaukė 100-ojo jubiliejaus“, - pasakojo Bronė.
Paklausus vilkytiškės, kokia jos ilgaamžiškumo paslaptis, ji sakė: „Valgiau visuomet sveikai, dirbau daug ir sunkiai, niekuomet nevartojau alkoholio ir nerūkiau, niekam nepavydėjau ir stengiausi teisingai gyventi“.
Dabar didžiausias jo gyvenimo turtas – vaikai, 9 anūkai, 4 proanūkiai ir 1 proproanūkis.
Gerda BELOKOPYTOVA
