79 metų tremtinė sako, kad Sibiro tremtyje sutikti žmonės daug geresni už daugelį biržiečių. O nepriklausomoje Lietuvoje gyvenimą, anot jos, vis dar valdo „buvusieji“.
Keturiasdešimt metų kartu gyvenantys Regina ir Leonardas Lapienės užaugino vaikus, sulaukė keturių anūkų. Ypatingos jų meilės ir globos sulaukė Modestukas - savarankiškai judėti negalintis vyriausias dukros sūnus.
Jei nežinotum, kad Regina Eleonorija Lapienienė netrukus švęs aštuoniasdešimtmetį, pašnekesys su ja atrodytų lyg su ką tik į užtarnautą poilsį išėjusia senjora. Pozityvi energija iš sidabro plaukų puošiamos moters sklinda net tada, kai ji kalba apie sunkiausius gyvenimo išbandymus, kurie kitiems dažnai uždeda kankinių aureoles. Jos lūpomis kalbantis gyvenimas – nepaprastas paprastumu, tikrumu ir drąsa. Senolė ką tik grįžo iš kelionės po Sibirą, aplankiusi tremties vietą ir draugus. Iš Pavyžuonių – į SibirąRegina Eleonorija – vyriausioji Albinos ir Adolfo Sukauskų dukra. Ją su mama, kartu gyvenusiais seneliais (iš tėvo pusės), dviem jaunesniais broliais ir sese į Sibirą ištrėmė 1947- ųjų gruodį. „Kai išvežė, buvo trečioji Kalėdų diena, o Naujuosius metus sutikome jau Velykije Luki stotyje“, - pasakoja Regina, kuriai tada buvo keturiolika. Brolis Rimantas Jonas buvo dvylikos, sesė Danė Jadvyga - dešimties, o jaunylis broliukas Petras – šešerių.
Šeima gyveno Rokiškio rajone, Svėdasų apylinkėje, Pavyžuonių kaime. Šeimos galva Adolfas Sukauskas, pasak Reginos, buvo karininkas ir dėl tarnybos dažnai nebūdavo namie. Todėl ūkį daugiausiai prižiūrėjo ir žemę dirbo Reginos senelis.
Kai šeimą trėmė, Reginos tėvo namie nebuvo.
„Persekiojamas stribų jis išėjo į mišką ir ten slapstėsi. 1948 metais į Sibirą atėjo laiškas, kad tėvas nušautas, rastas įmestas balon. Jis gal būtų atvažiavęs pas mus…“ - apie stribų persekiotą tėvą kalba dukra. Į Tomsko sritį nutremta šeima dvejus metus gyveno kartu – motina su keturiais vaikais ir seneliai. Vėliau, pasak Reginos, valdžia, matydama, kad motinai sunku, senelius pasiėmė „sau“ – į kažkokius globos namus, o motiną su vaikais iškėlė į kitą gyvenvietę – Igraiskijliespromchoz.
„Pasendino“, kad galėtų dirbti
Reginą pakvietė prižiūrėti mokytojos ir ūkio pirmininko vaiko. „Dieną buvau su jų vaiku, o vakarais mokytoja rusiškai mokino mane“, - pasakoja moteris apie tremties mokslus.
„Brolį Rimantą pasiėmė dirbti į kepyklą - jis per mišką vežiodavo duoną į barakus. Viršininkas jam pridėdavo aliejaus, miltų, cukraus ir liepdavo nuvežti mamai. Ten, kepykloje, jis ir gyvendavo, ant pečiaus miegodavo. Vėliau jam teko dirbti traktoriumi, traukinių stotyje kraudavo rąstus ant estakados“, - prisimena Regina. Sesuo Danė išvažiavo mokytis į Tomską, o baigusi mokyklą dirbo pardavėja.
Kadangi motinai buvo sunku, dar aštuoniolikos nesulaukusiai Reginai teko pradėti dirbti. „Užrašė, kad man jau aštuoniolika, nors tebuvau šešiolikos. Tiesdavome geležinkelį“, - apie darbo „karjeros“ pradžią sako pašnekovė. Vėliau teko lankyti kursus, o gavusi diplomą Regina buvo paskirta brigadininke ir vadovavo dvylikai geležinkelį tiesiančių žmonių.
„Dirbau septynerius metus, bet užrašė, kad mano stažas dešimt metų“, - pasakoja tremtinė, iš Sibiro grįžusi 1957 – aisiais. „Atėjo komendantas naktį, 11 valandą, ir tarė, kad atnešė gerą naujieną. Sako – atėjo iš Maskvos įsakymas, kad esate nekaltai išvežti, todėl turite važiuoti namo“, - prisimena Regina. Ji mano, kad šeimai padėjo generolas, su kuriuo draugavo Tomske gyvenusios sesės Danės bičiulė. Vėliau su tuo generolu ryšiai nenutrūko - jis į Rokiškio rajoną buvo atvykęs pasisvečiuoti.
Motina su jaunyliu Petru iš Sibiro grįžo 1948 – aisiais, palaukusi, kol vaikas baigs mokyklą. Sibire liko mirusių senelių kapai.
Regina tikina, kad blogų prisiminimų apie Sibirą neišlikę – vaikystė ir jaunystė visada lieka tik gražių spalvų. Anot moters, vaikams visad lengviau, nes didelę naštą už juos neša tėvai.
Reginos motina, savo tėvų netekusi penkerių metų, buvo neraštinga. Tačiau Sibire ji dirbo konduktore. „Mama traukinyje tikrindavo bilietus, kuriuos mes, vaikai, padėdavome surašyti… Ji gi nemokėjo skaityti, o tik pataikydavo atspėti, kad bilietas senas… Jai sekdavosi – gal Dievas padėdavo“, - mano Regina.
Gyvenime padėjo ir dėkingi žydai
Pasak Reginos, ji ilgai laikėsi motinos prisakymo ničniekam nepasakoti apie karo metais jų namuose slėptą žydaitę. Ir pati Regina nieko nežinojusi iki to laiko, kai sykį eidama į tualetą sutiko iš jo išeinančią gal kokių septyniolikos metų merginą. Prisimena tik susitikusius žvilgsnius – išplėstas didžiules žydaitės akis. Po karo mergina susisiekė su giminėmis ir išvyko į Izraelį.
Regina tvirtina, kad žydai šios pagalbos nepamiršo.
„Vos tik mes grįžome iš Sibiro, žydeliai mamą iškvietė į Kauną ir ten ją apdovanojo. Grįžo visa medaliais nukabinėta, kažkokią dar drapanėlę jai davė ir kitų dovanėlių“, - pasakoja žydę slėpusios šeimos atstovė. Kai Onuškio parduotuvėje dirbusią seserį Danę kažkas bandė sukompromituoti - neva pardavėja grobstanti prekes, ją užstojęs rajkoopsąjungos pirmininkas žydas.
Anot Reginos, tas žydelis apylinkės pirmininkui tiesiai pasakė, kad liautųsi kabinėtis prie jo sesers. Biržų rajkoopsąjungai vadovavęs žydų tautybės pirmininkas padėjęs ir Reginai, kuri dirbo Pabiržės ir Biržų parduotuvėse. Parduotuvėje „Ramunė“ ji dirbo iki pensijos ir dar trejus metus jos sulaukusi.
Kartu - 40 metų
„Tokių gerų žmonių, kokie buvo ten rusai, Biržuose gal tik vienas kitas yra“, - mano Regina. Anot jos, ne veltui tada, kai ji su vyru Leonardu iš Rokiškio rajono į Biržus susiruošė važiuoti, 1973 metais Metrikacijos skyriuje išgirdo: „Blogai, kad ten važiuojate. Juk Biržai visoje Lietuvoje garsėja kaip alkoholikų kraštas.“ Biržuose porai gimė dukra Renata ir sūnus Tomas. Dukra mokytojauja Biržų Kaštonų pagrindinėje mokykloje, sūnus dirba užsienyje. Seneliais tapę Regina ir Leonardas turi keturis anūkus – Modestą, Valentiną, Gabrielių ir Tomą. Daugiausiai senelių dėmesio teko dabar jau šešiolikos sulaukusiam Modestui. Jis iki šiol gyvena priklausomas nuo aplinkinių meilės ir neįgaliesiems skirto vežimėlio. Biržiečiai dažnai juos mato gatvėmis važiuojančius kartu – senelį Leonardą ir anūką Modestą.
„Modestukas visada guli prie senelio ant tos pačios pagalvės, kai Leonardas žiūri televizorių“, - sako Regina. Nei ji, nei Leonardas nedejuoja ir nesako, kad sunku. Jie myli vaikus, jų vaikus ir vienas kitą. Jiedu kartu jau keturiasdešimt metų.
„Nesimušam – laidos „24 valandos“ mums dar neteko kviestis. Ir gal nebeteks“, - šmaikštauja Leonardas. Fotografuojama pora nesistengia pozuoti ir žiūri ne į objektyvą – žvelgia vienas į kitą.
Sportas, šokiai, aktyvi veikla
Į klausimą, kas padėjo išlikti tokiai energingai ir jaunatviškai, Regina atsako jaunystėje daug sportavusi. Dalyvavusi įvairiose varžybose. Sibire apdovanojimą pelnė dviračių lenktynėse. Sako, ne tik tą apdovanojimą, bet ir dviratį iš Sibiro parsivežusi. Grįžusi iš Sibiro Regina ir jos sesuo gyveno bei dirbo Rokiškio rajone. Dalyvaudavo ir diplomus pelnydavo ugniagesių varžybose, buvo aktyvi milicijos talkininkė – negalėdavo nematyti nusikaltimų ir nepadėti jų aiškintis.
Sako, kad vieną kartą, kai Rokiškyje buvo apvogta aukso parduotuvė, matydama aplaidų milicijos darbą ji net į Maskvą skambino. Iš ten atvykę pareigūnai rado ir nusikaltėlius, ir auksą. Teko ir policininkus Panevėžyje pamokyti, kai šie, užuot vijęsi Reginos matytą automobilio vagį, ėmė liudininkės parodymus smulkiai užrašinėti.
„Sakau jiems – sėskit į mūsų mašiną ir vejamės, kol ne vėlu. Ir pavijom“, - juokiasi jaunatviška senolė. Dirbdama Salų žemės ūkio parduotuvėje Regina vadovavo trims šokių kolektyvams. Rokiškyje vykusiai dainų šventei paruošė kaimo jaunimo, technikumo moksleivių ir suaugusių šokių grupes. Už tai buvo apdovanota. Kaip mokė šokti? Iš knygų. Skaitė šokių aprašymus ir pagal juos mokė šokėjus. Pati šokti mokėjusi seniai. Ir Sibire lietuviai buvo tautinių šokių pasirodymą surengę. Šokėjai vilkėjo tautiniais rūbais, kuriuos siuvo Reginos mama.
„Mums labai plojo ir nuo scenos ilgai nenorėjo paleisti“, - prisimena. Žvalų protą išlaikyti padeda ir visą gyvenimą skaitytos knygos, o ilgaamžiškumas, ko gero, užkoduotas genuose.
„Mano mama mirė tik 2003 metais. Ačiū Dievui, mano broliai ir sesė dar visi gyvi“, - džiaugiasi.
Kelionė į tremties vietą
Aštuntą dešimtį baigianti moteris ką tik grįžo iš kelionės po Sibirą. Su sūnumi ir marčia buvo nuskridusi į Tomską, aplankė bičiulius. Buvo nuvažiavę ir į tremties vietovę, matė tą patį, tik pertvarkytą baraką, kuriame teko gyventi. Pasak Reginos, jos sūnus Tomas labai norėjo pamatyti kraštą, kuriame bėgo mamos jaunystė. Bandymas rasti senelių kapus buvo nesėkmingas. Žolėmis užaugusios tremtinių kapavietės ir jas žymintys kryžiai atrodė kaip džiunglės. Nepavyko rasti ir dokumentų, kuriuose būtų įrašas apie mirusių Sukauskų palaidojimo vietą. Pasak Reginos dukters, mama sužinojusi, kad archyvas su dokumentais sudegė.
Įspūdžiai iš kelionės, pasak Reginos, – tik geri. Sveikatai skrydis nepakenkė, sutikti žmonės tik dar kartą padėjo įsitikinti rusų gerumu. Jis lydėjęs nuo pat to momento, kai lietuviai išlipo iš lėktuvo ir milicininko paprašė padėti surasti žmones, pas kuriuos gyveno sesuo Danė.
Reginos nuostabai, užteko pavardės ir apytikslių gimimo metų, kad pareigūnai kompiuteryje rastų draugų pavardes, adresą ir palydėję iki taksi palinkėtų geros viešnagės. „Netgi autobuse aš jaučiausi svarbi ir pagerbta. Pamatęs mane stovinčią jaunuolis rankomis praskyrė augalotus vyrus, kad mane galėtų palydėti į tuščią sėdimą vietą.
„Sakykite, ar dažnai tokį vaizdą matome pas mus?“ – klausia ne tik mandagumo, bet ir žmogiško dėmesio stoką dažnai reginti senolė. Svečius bičiuliai Sibire sutiko džiaugsmingai: vaišino savo augintomis daržovėmis, kepė labai skanią vištieną. „Nors valgyti tai nenorėjome – juk lėktuve šitaip sočiai ir nemokamai maisto duoda“, - pasakoja 79 metų keliautoja.
Visi „buvusieji“ tebedirba
Regina Lapienienė apie dabartinį Lietuvos gyvenimą kalba skeptiškai. Anot moters, trūksta ir tvarkos, ir tiesos, ir vieniems kitų meilės. O ir iš kur, anot buvusios tremtinės, tos tiesos rasis, jei „tie patys skrebai, kurie vadovavo ir valdiškose įstaigose dirbo, iki šiol tebedirba“. Ji ir Andriui Kubiliui prieš rinkimus pasakiusi, kai šis Biržuose viešėjo, kad jis negalės dirbti – trukdys tie „vis dar nepriklausomoje Lietuvoje veikiantys skrebai, kagebistai ir komunistai bei jų vaikai“.
Anot jos, dabar ir policija dirba tik „ant juoko“. Gaudo dažniausiai pensininkus ir dviratininkus. Štai neseniai jos Leonardui 10 litų baudą skyrė, kam šis dviračiu šaligatviu važiavo. Tai, anot moters, ar geriau gatve, kur mašinos trimis eilėmis laksto, važiuoti, ar tuščiu Muravankės šaligatviu? Buvusi policijos pagalbininkė mano, kad šaligatvį galima skirti į dvi dalis, vieną atiduodant dviratininkams.
Dar pašnekovė pastebi, kad žmonės dažniausiai žiūri, ką čia „privatizavus“, nemokamai gavus. „Šitoks gyvenimas yra iš pasileidimo, pavydo, saiko nebuvimo“, - įsitikinusi Regina. Gyvenime visko patyrusi moteris galvoja, kad visi geriau gyventume, jei tik stengtumėmės visus mylėti ir kiek galima vieni kitiems padėti. Tokia esanti ir jos gyvenimo nuostata.
Alfreda Gudienė
