Kai kurie keisčiausi ir sunkiausiai suvokiami moksliniai eksperimentai istorijoje buvo, techniškai kalbant, nesėkmingi – arba vykdytojai nepasisekdavo norėto rezultato, arba jis būdavo kur kas keistesnis nei buvo tikėtasi ar norėta. Listverse.com siūlo pasidomėti net 10 tokių keistų ir net kraupių eksperimentų.
5. Dingę kosmonautai
Dingę kosmonautai (nuotr. Listverse.com) (nuotr. Balsas.lt)Dauguma mano, kad Jurijus Gagarinas buvo pirmasis kosmonautas. Bet ar tikrai? Tarp JAV ir Sovietų Sąjungos vykstant kosmoso lenktynėm, abi šalys ėmėsi įvairiausių priemonių, kad tik pasiektų savo tikslą. Daugelis bandymų iš abiejų pusių baigėsi nesėkmėmis ir apie tas istorijas informacijos nėra. Tikima, kad prieš J. Gagariną į kosmosą buvo išsiųsti net keli kosmonautai, kurie niekada nesugrįžo į Žemę.
Norint išvengti nepageidaujamos informacijos plitimo, apie „dingusius“ kosmonautus niekuomet nebuvo pranešta. Tačiau „Torre Bert“ stotis Italijoje užfiksavo kelis keistus pranešimus, manoma, gautus iš kosmoso. Vieną kartą buvo užmegztas ryšys su labai išsigandusia ir pasimetusia moterimi. Teigiama, kad ji sakė kažką panašaus į: „Ar tai nėra pavojinga? Kalbėkite! Transliacija prasideda dabar. Man karšta. Matau liepsną. Ar sudušiu? Taip...“. Kitame įraše girdėti sunkus kvėpavimas ir kiti garsai, pagal kuriuos galima spręsti, kad „Sputnik7“ buvo pilotuojamas Gennady Mikhailov, kuri žuvo kosmose.
Stotis užfiksavo dar tris signalus. Vienas jų buvo iš „Lunik“. Pranešime girdėti: „Viskas gerai. Mes skriejame aplink Žemę.“ Kurį laiką gauti tokie pranešimai, o tuomet po, manoma, didelio objekto pasirodymo netoli laivo, pasidarė visiškai tylu. Kitas įrašas – silpnėjantis SOS signalas; įtariama, kad kosmonautas vis tolo nuo Žemės. Paskutinis įrašas, spėjama, buvo iš Aleksejaus Belokonevo: „ Sąlygos blogėja. Kodėl neatsakote? Mūsų greitis mažėja. Pasaulis apie mus niekada nesužinos.“
4. Nužudytas gerumo
Mirtis nuo gerumo (nuotr. Listverse.com) (nuotr. Balsas.lt)
George‘as Price‘as buvo chemikas ir genetikos specialistas, kuris 1967 metais persikėlė į Londoną ketindamas dirbti teorinės biologijos srityje. Čia jis suformulavo lygtį, kuri matematiškai paneigė tikro altruizmo idėją. Jo teorija aiškino, kad žmonės dažniausiai demonstruoja altruizmą tiems organizmams, kurie genetiškai yra panašiausi į juos (tarkim, tėvas-vaikas), nes tokiu atveju yra didžiausia tikkimybė, kad išliks genetinis paveldas. Mokslininkas taip pat įrodinėjo, kad organizmas gali paaukoti save tam, kad jam artimi organizmai būtų eliminuoti, jei tai reikštų, kad jo genai turės daugiau galimybių išlikti ir stiprėti. Teorija reiškia, kad,jei kalbama apie išlikimą, gerumas visada yra savanaudiškas.
Įdomu tai, kad teorija paveikė patį mokslininką: G. Price‘as negalėjo susitaikyti su idėja, kad jis pats priklauso išskirtinai savanaudiškai rūšiai. Vyriškis pradėjo daryti atsitiktinius gerus darbus – padėjo nepažįstamiems ir benamiams – tik tam, kad paneigtų savo teoriją. Jis atsisakė visų daiktų ir leido benamiams gyventi savo namuose. Galiausiai jis prarado viską ir tapo depresija sergančiu benamiu. Buvęs mokslininkas nusižudė 1975 metais.
3. Sielos svėrimas
Sielos svoris (nuotr. Listverse.com) (nuotr. Balsas.lt)
1901 metais daktaras Duncanas MacDaugallas informavo padaręs atradimą, kuris, jo manymu, turėjo įvykdyti mokslinę revoliuciją – jis nustatė žmogaus sielos svorį. Nors tai skamba beprotiškai, jo pacientų patirtas masės praradimas yra užfiksuotas dokumentuose.
D. MacDaugallas rinkosi eksperimento dalyvius iš nuo tuberkuliozės mirštančiųjų tarpo. Šešis pacientus su lovomis jis laikė ant svarstyklių ir atidžiai matavo jų svorį prieš mirtį ir iš karto po jos. Rezultatas: iškart po mirties stebėtų žmonių kūnai palengvėjo vidutiniškai 21 gramu. Neradęs jokio kito paaiškinomo mokslininkas nusprendė, kad būtent tiek sveria siela.
Jo teigimu, tai negalėjo būti skysčio praradimo, prakaito, etc. pasekmė dėl labai trumpo po mirties praėjusio laiko tarpo. Mokslininkas taip pat aiškino, kad to nenulemia iš plaučių išėjęs oras –jis bandė įpūsti oro pacientams, tačiau jų svoris nekito. Jo kolega ir kritikas Augustusas Clarke‘as manė, kad svoris pakinta dėl staigaus kūno temperatūros išaugimo nustojus tekėti kraujui. Tačiau D. MacDaugallas toliau tikėjo savo teorija ir atliko bandymus su gyvūnus. Nepastebėjęs svorio pokyčio po gyvūnų mirties mokslininkas siekė,kad tyrimai turi būti vykdomi toliau.
2. Virškinimo tyrimas
Virškinimo tyrimas (nuotr. Listverse.com) (nuotr. Balsas.lt)
Moksliniai atradimai dažniausiai susiję su kitų asmenų aukomis ir šiuo atveju virškinimo tyrinėjimas nėra išimtis. Williamas Beaumontas buvo JAV armijos chirurgas 1800-aisiais. Čia jis susidūrė su Alexisu St. Martinu, kuris darbe buvo pašautas šratiniu šautuvu į skrandžios sritį. Šūvis išdraskė gilią duome vyro krūtinėje, tačiau jo organai liko beveik sveiki ir jis išgyveno. Šūvį vėliau priminė tik krūtinėje žiojinti skylė, kurioje buvo matyti skrandis.
Kadangi gydytojas žinojo, jog vyriškis nebegalės grįžti į buvusį darbą, jis A. St. Martiną pasamdė asistentu. W. Beaumontas tyrinėjo keistą asistento žaizdą ir pasinaudojo proga tirti žmogaus virškinimą. Daugelį metų jis ne tik ėmė skrandžio sulčių pavyzdžius, bet netgi įleisdavo maisto gabalėlius tiesiai į skrandį. Mokslininkas atrado, kad virškinimo procese labai svarbų vaidmenį atlieka ne tik skrandžio judėjimas, bet ir rūgštys. Taip pat jis tyrė, kap virškinimą veikia temperatūra, sportavimas ir emocijos.
1. Mirties dienoraštis
Mirties dienoraštis (nuotr. Listverse.com) (nuotr. Balsas.lt)
Nuo neatmenamų laikų žmones domino mirtis – ką mirštantysis jaučia, apie ką galvoja. Šie klausimai neatsakyti iki šiol. 1936 metais lapkričio 25 dieną daktaras Edwinas Katskee‘us nusprendė aprašyti savo mirtį ir susileido mirtiną dozę kokaino. Jis planavo surašyti savo jausmus ir mintis kiekvienu mirties etapu ir taip sukurti mirties dienoraštį.
Ant sienos jis paliko žinutę, kad neketino nusižudyti, ir paaiškinimą, kaip naudotis dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatu ir jį atgaivinti. Deja, šie užrašai rasti per vėlai.
Kitos jo paliktos žinutės yra tokios netvarkingos ir neįskaitomos, kad jų eiliškumą galima nustatyti nebent pagal įskaitomumą. Tarp pirmųjų žinučių buvo: „Vyzdžiai šiek tiek išsiplėtę. Puikus matymas. Dalinis pagerėjimas. Surūkyta cigaretė.“ Narkotiko poveikiui sustiprėjus, mokslininkas patyrė priepuolius ir paralyžių. Jo paskutinė žinutė buvo vienintelis žodis „paralyžius“.
