Vyrukas, kuris mane atleido, jau miręs. Gyvenimas yra trumpas.
Jaučiuosi lyg kiekvieną sykį, kai turiu darbą, kažkas yra iš manęs atimama. Kažkas, kas buvo labai asmeniška. Ir aš to niekada nebeatgaunu. Kai tu esi miręs, niekam nerūpės, kiek valandų tu prabuvai ofise.
Rodos, aš kasmet parašau „10 priežasčių mesti darbą šiais metais“. Tačiau priežastys skiriasi. Priežasčių daugėja.
Mes visi prieš 400 metų metėme žemdirbystę, kad galėtume imtis amato. Metę amatą perėjome dirbti į fabrikus. Metėme fabrikus ir stojome į XX a. korporatizmo stiklinių ofisų dėžučių gyventojų gretas. Kai aš baiginėjau aukštąją, buvo manoma, kad korporatizmas mane apsaugos.
Pamaitink mane, duok reikšmingą darbą, padėk man tobulėti ir tuomet palengva parplukdyk mane į saugią priemiesčio pakrantę, laimingą ir įprasmintą.
Tada korporatizmas mirė.
Priežastys, kodėl jūs turėtumėte mesti darbą yra taip pat priežastys, kodėl reikalai pradės klostytis tik į gerą. Pradėsiu:
a) Atlyginimai tirpte tirpsta
Vidutinis atlygis 18-35 metų žmonėms nuo 1992-ųjų subliuško nuo 36 tūkst. dolerių iki 33 tūkst. dolerių. Tai nesusiję su politika: valdė demokratai, respublikonai, demokratai, o dabar vėl respublikonai. Ši tendencija niekur nedings.
b) 94 proc. visų naujai sukurtų darbo vietų per paskutinius 10 metų yra nepilnos darbo dienos arba laisvai samdomų darbuotojų
Taip yra todėl, kad kiekvieną sykį kam nors parašius programinės įrangos kodo eilutę, kažkas netenka darbo.
Tai nėra blogas dalykas ar geras dalykas. Tai yra faktas. Pavyzdžiui: kai buvo sukurtas Internetas, staiga pasidarė nereikalingi programuotojai, kurie rašė „tinklo“ (angl. Networking) kodą. Žmonės net pamiršo, kas tai yra.
Kai atsirado skaitmeninė muzika, muzikos krautuvės išmirė.
Robinas Chase’as, „Zipcar“ įkūrėjas man sakė: „Kai visur bus savaeigės mašinos, 90 proc. automobilių industrijos išnyks“.
90 procentų automobilių industrijos dingus, automobilių draudimai taip pat dings. Naftos pramonė apsivers aukštyn kojom. Nekilnojamo turto industrija pakis. Ir taip toliau.
c) Produktyvumas yra skirtas robotams
„Amazon“ statosi naują parduotuvę: kai jūs į ją įeinate, jūsų telefonas supypsi. Kai jūs pasiimate knygą ir dedate ją į krepšį, telefonas tai pastebi. Kai jūs einate iš parduotuvė, jūsų telefonas prisijungia prie jūsų paskyros „Amazon“ ir nusiperka knygą iš jūsų krepšio.
Taip bus visose parduotuvėse. Galbūt net restoranuose.
Kur dings kasininkai?
Klausiau ekonomistų. Technologų. Milijardierių. Ir kasininkų. Aš klausiau milijardieriaus ir kasininko vakar (du skirtingi žmonės. Būtų juokinga, jeigu kasininkas būtų tuo pat metu milijardieriumi). Milijardierius atsakė, kad nežino. Kasininkas atsakė: „Na, prekybos tinklams vis tiek reikės žmonių, kad tą parduotuvę prižiūrėtų“.
Ne vieną parduotuvę, sakiau. Kas nutiktų, jeigu bus milijonas parduotuvių ir jiems nereikės priiminėti daugiau žmonių, kurie prižiūrėtų tą tinklą. Kasininkas atsakė: „Aš nežinau. Aš tikiuosi, kad jau būsiu miręs tuo metu“.
d) Didysis apsikeitimas žiniomis
Žmonija perdavė savo gyvybes į kompiuterių rankas. Kodėl reiktų pasitikėti gydytoju žmogumi, kai mano tualetas gali atlikti genetinius testus, kraujo testus, smegenų testus, testus, kurie dar net nėra išrasti ir pasinaudoti dirbtiniu intelektu (AI) mane diagnozuojant.
Tuomet paskirti gydymą. Tuomet kasdien mane tikrinti, kai tik aš atsisėdu į savo krėslą, turintį visą būtiną įrangą, galinčią analizuoti kiekvieną mano kūno signalą.
Arba: „JP Morgan“ ką tik perkėlė šimtus teisinių sprendimų atlikti AI. Kam kalbėtis su teisininku, kai AI įsimena dešimtis tūkstančių teisinių precedentų ir tai atlieka per mikrosekundę.
Ar AI tai gali padaryti? Prieš 10 metų AI negalėjo atpažinti jūsų veido. Dabar - net jeigu sudarkyčiau savo veido nuotrauką į 100 dėlionės detalių, sumaišyčiau jas, įdėčiau į neryškią pilno stadiono nuotrauką, „Facebook“ vis tiek klaus ar nereiktų „pažymėti“, kad ten yra Jamesas Altucheris?
Duomenys ir AI žmogaus pasaulį pažįsta geriau, negu mes patys.
Viso gero 90 proc. teisininkų, gydytojų, farmacininkų, programuotojų.
e) Aistros iliuzija
O kas liečia meną?
1994 metais aš kalbinau muzikos profesorių Davidą Cope’ą leidiniui, kuris jau nebeegzistuoja. Davidas jau tuomet rašė kompiuterines programas, kurios galėjo kurti klasikinės muzikos kompozicijas. Jau tuomet jos buvo geros. Aš pasidomėjau, kuo jis dabar užsiima.
Pasirodo, negalėdamas sulaukti savo disko išleidimo (nė viena įrašų studija nesutiko išleisti jo programos sukurtos muzikos), jis atliko testą: davė klasikinės muzikos ekspertams pasiklausyti savo programos sukurtos muzikos ir palyginti ją su Mocarto. Nė vienas ne tik kad negalėjo jų atskirti, tačiau jie netgi buvo įsitikinę, kad programos sukurtos kompozicijos yra gražesnės. Koks grožis be sielos? Tai poetinis klausimas, tačiau turintis pragmatišką atsakymą: tai - muzika, kurią sukūrė Davido Cope’o programa.
f) Prieigos ekonomika – kas laukia?
Kai aš kalbėjau su „Airbnb“ vienu iš vadovų Chipu Conley, jis panaudojo vieną frazę, kuri pakeitė mano požiūrį į visą ekonomiką. „Niekas nesidalija, – pareiškė jis. – Tai nėra dalijimosi ekonomika. Tai prieigos ekonomika.“
Štai visų verslo modelių prieigos ekonomikoje pavyzdys:
1) Kai kurie žmonės turi daikto perteklių (pavyzdžiui, tuščių kambarių, tuščių mašinų sėdynių, ir t.t.) 2) Kai kurie žmonės nori gauti prieigą prie to pertekliaus. 3) Ir štai čia atsiranda platforma viduryje jų, kuri padeda išvengti trikdžių su prekės atradimu, pirkimo ar pardavimo sandoriais, sunkumais, tarpininkavimu ir panašiai (Airbnb, Uber, ir t.t.).
Jeigu jūs suvokiate, kur yra perteklius jūsų gyvenime (net jeigu tai yra žinių, kurių kiti gali neturėti, perteklius) jūs galite įkurti verslą.
Ekonomikos pamokas: kas nutinka, kai žmonės įgauna prieigą prie daiktų, prie kurių prieigos jie niekada anksčiau neturėjo. Didėja pasiūla. Poreikis išlieka iš esmės panašus. Taigi, kainos netrukus pradeda kristi. O tai reiškia defliaciją pirmą sykį per 100 metų. Warrenas Buffettas sykį yra pareiškęs, kad defliacija yra baisiausias dalykas, koks tik gali ištikti ekonomiką.
Jeigu kainos krenta, žmonės pradeda laukti, kol jos kris dar labiau, tuo pačiu poreikis dar labiau mažėja, o kainos krenta dar labiau. Reiškia, reikia mažiau atliekamo darbo, taigi ir žmonės turi mažiau pinigų, ir poreikis pradeda kristi dar labiau, nors pasiūla pasiekia neregėtas aukštumas.
Tuomet kainos dar labiau krenta. Mirties spiralė.
Elonas Muskas neseniai į tai atkreipė dėmesį. Jis pareiškė, kad mums gali prireikti besąlyginių bazinių pajamų: „universalių bazinių pajamų“ kiekvienam, kad atlaikytume ištiksiantį ekonomikos kolapsą.
Galbūt. Kas žino? Niekas nežino.
g) Tu turi bosą, kuris tave turės atleisti
Jeigu tu sukuri 1 dolerio vertę ir tu turi bosą, kuris turi bosą, kuris turi bosą, kuris turi valdytojų tarybą, kurie turi akcininkus… tuomet kiek iš to dolerio tu gali pasilikti?
Na, dabar mes žinome atsakymą. 1960-1970, CEO galėjo gauti atlygį lygų penkiskart darbuotojų vidurkiui. Dabar CEO gauna 200 kartų darbuotojų vidurkio. Atsakymas: jūs iš dolerio negaunate nieko, o CEO gauna viską.
Ir kas yra tas doleris? Tai pinigai, sukurti kompanijoms. Daugiau jų turėtų būti jūsų. Tačiau su kiekviena diena jūsų darosi vis mažiau.
Ką pirma atleis? Vergų varovus ar vergus?
Mes žinome atsakymą. Vykdantieji vadovai pasiėmė milijardus dolerių premijų, kai bankai susiurbė JAV valdžios paskirtus 600 milijardų 2009-ųjų antikrizinių pinigų. Visus kitus atleido. Tai nėra politinė nuomonė. Ar oponavimas, kad galima buvo padaryti kitaip. Tačiau taip jau yra: dabar mes žinome atsakymą.
h) Jums nereikia darbo, kad būtumėte laimingi
Depresija, pasiekusi aukščiausią lygį tarp dirbančių pilnu etatu, pirmojo pasaulio šalių darbuotojų. Dvi labiausiai depresuotos šalys? Prancūzija ir JAV.
Mes paprasčiausiai nesame sutverti dirbti po 60 valandų per savaitę. Archeologai nustatė, kad mūsų paleolito laikų protėviai dirbo gal 12 valandų per savaitę.
Tuomet jie žaisdavo, nes norėjo išlaikyti įgūdžius, reikalingus medžioklei ir pan. Kodėl darbas yra depresyvus? Tai nėra visos priežastys, tačiau kai kurios iš jų tai tikrai:
- Vadovauja žmonės, kurių tu negerbi.
- Verčia draugauti tik todėl, kad dalijamasi ta pačia ofiso pertvaros siena ir girdi visus mūsų šnabždesius su romano partneriais, kai mes stengiamės būtų tokie tylūs, kiek tik įmanoma.
- Posėdžiai.
- Taisyklės 80/20 patyrimas savo kailiu, kai 20 proc. darbuotojų sukuria 80 proc. vertės, o likę 80 proc. tiesiog vos vos (beviltiškai, baimingai) tveria.
- Būti įgaliotam susipažinti su 800 puslapių gairių knyga, kurioje nurodyta, kaip bendrauti su priešinga lytimi ar kitos spalvos odos žmonėmis.
- Matyti, kaip korporacijos politinės darbotvarkės taisyklės ima viršenybę prieš finansinę realybę ir negalėti nieko apie tai pasakyti, nes gali būti atleistas.
- Praleisti nuo 6 iki 7 ryto ruošiantis darbui, komunikuojant darbe, dirbant, vėl komunikuojant, o grįžus namo tu jau esi pervargęs.
- Įsimyli, tave atstumia, matai ją kiekvieną dieną ir verki savo ofiso kertelėje. Na, paskutinis čia gal man labiau. Labai daug ašarų.
Darbas nėra taip puiku. Ir jis suteikia daug kančios. Ir jis jums iš tiesų nėra būtinas. Tikėkite manimi.
i) Jums numatyta kažkas kita
Aš turėjau išsiaiškinti, ką aš iš tiesų mėgau daryti. Iš pradžių man pavyko. Vėliau aš išsigandau. Turėjau paskolą. Du vaikus. Aš turėjau žmones, kurie buvo priklausomi nuo manęs. Ir aš bijojau paslysti.
Užėmė nemažai laiko save įprasminti. Leisti sau pačiam pasakyti, kad „mano rankos yra numatytos kažkam kitam, mano gyvenimas turi kitą prasme, negu aš iš pradžių galvojau“.
Tai buvo kasdienybė – priminti sau tai. Kiekvieną dieną stengiantis užčiuopti kūrybiškumo momentus. Ir prasmę.
Darbas gali turėti gilesnę prasmę. Tačiau, kaip jau išsiaiškinome anksčiau, ateitis nėra aiški. Ir dalykai keičiasi. Tai nėra tik ar jūs nuspręsite keistis. Dalykai iš tiesų keičiasi ir viskas priklauso nuo to, kaip į tai reaguosime.
Blogiausiais momentais aš jaučiau tokią depresiją, kad negalėjau prisiversti keltis iš lovos, kad eičiau į darbą. O tai dar buvo toks darbas, kuris man iš tiesų patiko. Su kitais darbais buvo daug blogiau.
Viskas, ką aš tuo metu žinojau – norėjau šokti iš lovos ir būti laimingu kiekvieną rytą. Ir darbas prie to visiškai neprisidėjo. Aš turėjau išsiaiškinti, kas būtų galėję.
j) Darbas nesukurs gerbūvio. Tačiau tai padės:
Taip pat tai padės jums išsiaiškinti dalykus, kurie jums patinka. Ir kaip iš to uždirbti pinigus. Tai nėra „know-how“, tai yra kryptis.
Kiekvieną dieną lavinkite:
- Santykius
- Kompetencijas
- Laisvę
Žengiant mažus žingsnelius kiekvienoje iš šių sričių, tai leis jums užsidirbti pragyvenimui tuo pat metu tobulinant jūsų Blogio planą.
Kasdien užsirašykite tuos dalykus, kurie pradžiugino jus lyg vaiką ir vis dar džiugina. Daugelis sakys, kad „Tačiau aš negaliu daryti ir to, ir to vienu metu“. Taisyklė nr. 1: kai tau priešpastatomi du pasirinkimai: imkis abiejų. Visuomet yra galimybė žengti pirmą žingsnį ir pradėti vystyti pagalbinę idėją.
Visada turėkite Blogio planą
Kasdien susirašykite dešimt galimų blogio planų. Leiskite sau tai daryti pusmetį: konsultavimas, pramogų organizavimas, naujų įgūdžių įgijimas, knygos, kurias galėtumėte parašyti ar verslai, kuriuos galite sukurti. Įgūdžiai ir idėjos yra naujoji valiuta. Ne sertifikatai ir titulai.
Darykite savo darbus. Ir turėkite savo blogio planą. Blogio planas ilgalaikiame plane nugalės. Jūs nemesite savo darbo ir nerasite atsakymo iš pirmo šūvio. Nė vienas straipsnis jums to nesuteiks. Tačiau tai gali jums suteikti kryptį.
Priežastys, kodėl jūs turėtumėte mesti savo darbą, yra tos pačios, kaip ir naujos galimybės, kurios bus smagesnės, negu kada nors iki tol. Technologijos yra sukurtos jums. Tačiau tik tuo atveju, jeigu jūs pasirenkate jomis naudotis. Yra daug daugiau progų susikurti papildomų galimybių, negu kada nors anksčiau. Yra daug daugiau kelių išreikšti jūsų viziją, negu kada nors anksčiau. Yra daug daugiau galimybių „turėti prasmę“, negu kada nors anksčiau.
Jūsų rankos buvo sukurtos tam, kad kurtų. Darykite tai.
Jamesas Altucheris - rizikos draudimo fondo vadovas, verslininkas, knygų autorius.
