Galime lengviau atsikvėpti – su mažomis juodosiomis skylėmis, kurios gali nepastebėtos klajoti po kosmosą, susidūrusi Žemė liktų nenukentėjusi.
Įvairūs modeliai leidžia manyti, kad netrukus po Didžiojo sprogimo medžiaga susmuko į juodąsias skyles. Mažiausios iš jų, vadinamos pirmykštėmis juodosiomis skylėmis, turėjo jau seniai „išgaravusios“ proceso, vadinamo Hawkingo radiacija, metu, rašo NewScientist.com.
Tačiau milijardą ar daugiau tonų sveriančios juodosios skylės vis dar gali egzistuoti, o daugumą jų gali būti sunku aptikti, nebent jos į mus atsitrenktų, teigia Katherine Mack iš Kembridžo universiteto. „Tai mes pamatytume“, – teigia ji.
Iš tiesų pernelyg entuziastingi fizikai jau du kartus paskelbė netikrą pavojų. 1908 metais paslaptingas sprogimas netoli Tunguskos upės Sibire išguldė daugiau kaip 2 tūkst. kvadratinių kilometrų miško. 1973 metais fizikai iškėlė mintį, kad dėl to reiktų kaltinti į mus atsitrenkusią juodąją skylę. Vėliau ši teorija buvo paneigta.
2003 metais kita grupė teigė, kad nepaaiškinami seismografiniai duomenys gali būti gaunami iš tankaus objekto, vadinamo „kvarko grynuoliu“, besidaužančio į mūsų planetą. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo žemės drebėjimas.
Shravanas Hanasoge'as iš Prinstono universiteto su kolegomis ėmė svarstyti, kaip išvengti šių klaidingų pavojaus signalų. Jie atliko detalias simuliacijas, siekdami išsiaiškinti, kas nutiktų, jei milijardus tonų sverianti juodoji skylė atsitrenktų į Žemę.
Ji greičiausiai trenktųsi dideliu greičiu, judėdama kelių šimtų kilometrų per sekundę greičiu. Tačiau ji būtų mažesnė nei atomo branduolys, taigi Žemėje išraustų nedidelį, adatos storio tunelį.
Nepaisant nedidelio jos dydžio, mes vis tiek sužinotume, kad toks susidūrimas įvyko. Mat kai juodoji skylė pasiektų ir tuomet išeitų pro Žemės išorinį branduolį, jis imtų vibruoti, sukeldamas sferiškai simetrines smūgio bangas. Į tai vienu metu sureaguotų visi Žemėje esantis seisminiai detektoriai, kitaip nei vykstant žemės drebėjimams, kurie labiau lokalizuoti.
„Tai išskirtų signalus nuo to, ką paprastai matome“, – teigė Sh. Hanasoge'as.
Laimei, poveikis būtų nedidelis – kaip pasaulinis 4 balų žemės drebėjimas. „Visuotinių sugriovimų nebūtų. Tai būtų beveik nepastebima“, – tvirtino mokslininkas.
Juodųjų skylių „medžiotojų“ nusivylimai, tokie reiškiniai būtų labai reti. Net jei pirmykštės juodosios skylės sudaro visą juodąją medžiagą visatoje, kaip kai kas teigia, jos su Žeme susidurtų tik kas 10 mln. metų.
Tačiau kadangi turime įrankius, galinčius šiuos reiškinius aptikti, galime ir pasižvalgyti, teigia Sh. Hanasoge'as. „Tam daug nereikia. Turint jau sukurtus aparatus ir modelius, mes žinosime, jei tai nutiks“, – sako jis.
Nors sėkmės galimybė maža, atlygis būtų didžiulis. Pirmykštės juodosios skylės gali būti kilusios iš objektų, vadinamų kosminėmis stygomis – defektų erdvėlaikyje, atsiradusių po Didžiojo sprogimo.
„Tai suteikia mums įžvalgų apie tai, kad įvyko ankstyvojoje visatoje, kurių kitus gauti sunku“, – teigia K. Mack. Rasti kažką, likusį iš ankstyvųjų visatos akimirkų, yra tarsi gauti „žinutę butelyje, Didžiojo sprogimo pasiųstą tiesiai mums. Tai leidžia susidaryti labai tiesioginį vaizdą, kas tuomet vyko“, sako ji.
