Per senovėje įvykusią kosminę katastrofą, po kurios atsirado Mėnulis, galėjo susidaryti dar keli papildomi Žemės palydovai, kurie buvo matyti mūsų planetos danguje dešimtis milijonų metų, skelbia „New Scientist“.
NASA Ameso tyrimų centro Kalifornijoje (JAV) mokslininkų sukurtame naujame modelyje daroma prielaida, kad dviejuose Lagranžo taškuose – kosminės erdvės vietose, kur Žemės ir Mėnulio traukos jėgos kompensuoja viena kitą – sukosi papildomi Žemės palydovai. Šiuose taškuose „įkalinti“ objektai galėtų čia likti amžinai, jei tik jų orbita nebus pakeista.
Mokslininkai mano, kad Mėnulis susiformavo beveik prieš 4,5 milijardų metų, kai Žemė susidūrė su maždaug Marso dydžio objektu.
„Po katastrofiško susidūrimo, kurio metu susidarė Mėnulis, į Žemės orbitą buvo išmestas didelis medžiagos kiekis, dalis jos galėjo „įstrigti“ Lagranžo taškuose“, - teigia NASA Ameso tyrimų centro mokslininkų grupės narys Jackas Lissaueris.
Manoma, kad vadinamieji Trojos palydovai, atsidūrę Lagranžo taškuose, išsilaikė savo orbitose kone 100 milijonų metų. Po to gravitacinės Saulės sistemos jėgos sukėlė Žemės orbitos pokyčius, dėl kurių šie Žemės palydovai „atsišvartavo“ ir nutolo į kosmosą ar įsirėžė į Mėnulį arba Žemę.
NASA mokslininkų teigimu kitų planetų gravitacinis poveikis buvo labai silpnas, tačiau jo pakako, kad būtų pakeista Žemės orbita, kuri savo ruožtu sukėlė Saulės gravitacijos poveikio mėnuliams pakitimus. Būtent tai destabilizavo Trojos palydovus.
Britų Kolumbijos universiteto astrofizikė Matija Cuk kitame modelyje iškėlė prielaidą, kad aplink Žemę anksčiau sukosi nedideli, kelių dešimčių kilometrų skersmens objektai, kurie buvo matomi danguje beveik taip pat ilgai, kaip ir NASA mokslininkų minimi Trojos palydovai. M. Cuk skaičiavimais „prarastieji mėnuliai“ sukosi aplink Žemę milijardą metų ar dar ilgiau po Mėnulio atsiradimo.
„Danguje jie atrodė labiau panašūs į Jupiterį ar Venerą, nei į palydovus, - sakė astrofizikė. – Jie turėjo labiau priminti labai ryškias žvaigždes.“