Naujausio kontroversiško tyrimo duomenys liudija, kad mūsų Visatą tarsi magnetai traukia nežinomos ir kol kas dar neatrastos struktūros, kurių realiausia tikėtina buvimo vieta yra mums žinomos erdvės pakraščiai. Mokslininkai tiki, jog viskas Visatoje juda link masyvių materijos sankaupų daugiau kaip 3,2 milijonų kilometrų per valandą greičiu. Tyrinėtojai šį reiškinį pavadino „tamsiuoju srauto“ (angl. dark flow).
Galaktikų klasteris „Bullet Cluster“ nuo mūsų nutolęs 3,8 milijardus šviesmečių. Jis yra vienas iš šimtų objektų, kuriuose pastebėtas paslaptingojo „tamsiojo srauto“ judėjimas, teigia šių metų spalį atliktas tyrimas. NASA nuotr.
Papildomos mums nežinomos Visatos medžiagos egzistavimas leidžia daryti prielaidą, jog mūsų Visata yra kažko didesnio – galbūt Multivisatos – dalis. Kad ir kas tai būtų, tai labai skiriasi nuo mūsų turimų žinių, teigia tyrimui vadovavęs NASA Goddardo kosmoso tyrimų centro (Merilendas, JAV) astrofizikas Alexanderis Kashlinsky. Ši teorija galėtų perrašyti netgi fizikos dėsnius. Dabartiniai modeliai teigia, kad žinoma, arba regimoji Visata, kuri driekiasi tokiu atstumu, kiek šviesa galėjo pasklisti nuo pat Didžiojo sprogimo, iš esmės yra tokia pati, kaip ir likęs erdvėlaikis (trys erdvės dimensijos plius laikas).
Tamsiojo srauto įsivaizdavimas
Tamsusis srautas savo pavadinimą gavo iš tamsiosios energijos ir tamsiosios materijos - dviejų kitų nepaaiškintų astrofizinių reiškinių. Jo buvimo negalima paaiškinti Visatos plėtimusi, jis nėra tiesiogiai su tuo susijęs, tačiau mokslininkai tiki, jog šie dviejų tipų judėjimai vyksta vienu metu.
Siekdamas supaprastinti protui sunkiai įkandamą koncepciją, Kashlinsky siūlo įsivaizduoti save plūduriuojantį viduryje didžiulio vandenyno. Kiek tik akys užmato, jis yra lygus ir toks pats kiekviena kryptimi, lygiai kaip kad astronomai įsivaizduoja Visatą. Taigi, galima manyti, jog už horizonto nėra nieko skirtingo. „Tačiau tada vandenyne jūs pastebite silpną, tačiau dėsningą tėkmę. Remdamiesi šiuo faktu padarytumėte logišką išvadą, kad visas kosmosas nėra tiksliai toks, kokį jūs matote iki pat regimojo horizonto“, - aiškina mokslininkas. Pagal šią metaforą vandenį turėtų stumti nematoma upė arba jis turėtų tekėti nuokalne. Vartodamas kosmologines sąvokas Kashlinsky spekuliuoja, jog „šį judėjimą sukelia struktūros, esančios gerokai toliau už mūsų dabartinio stebimo kosmologinio horizonto, kuris yra daugiau nei 14 milijardų šviesmečių atstumu nuo mūsų.“
„Mums tai buvo didelis siurprizas“
Tyrinėtojų grupė paprasčiausiai siekė patvirtinti įsigalėjusią nuostatą, kad kuo toliau nuo mūsų nutolusi galaktika, tuo lėtesnis turėtų būti jos judėjimas. Tokį judėjimą galima įvertinti analizuojant „Wilkinson Microwave Anisotropy Probe“ (WMAP) zondo duomenis. NASA ekspertų teigimu šis zondas atskleidžia ankstyvojoje Visatoje egzistavusias sąlygas. Tai atliekama matuojant foninę kosminę mikrobangų spinduliuotę, kuri, kaip manoma, susiformavo praėjus maždaug 380 000 metų po Visatos gimimo.
Galaktikų klasteriuose esančios įkaitusios dujos „sušildo“ foninę mikrobangų spinduliuotę, ir „netgi mažiausias šių temperatūros svyravimų komponentas pats savaime liudija apie klasterio greitį“, teigia Kashlinsky. Jei klasteriai judėtų greičiau arba lėčiau, nei foninė Visatos spinduliuotė, galima būtų tikėtis, kad tame Visatos regione fono temperatūra yra nežymiai aukštesnė - taip vyksta dėl tam tikros elektronus sklaidančios „trinties“, atsirandančios tarp karštų klasterio dujų ir foninės spinduliuotės dalelių.
Kadangi šie svyravimai yra nykstamai silpni, komandai teko ištirti daugiau kaip 700 galaktikų klasterių. Mokslininkai tikėjosi nustatyti, jog kuo toliau tie klasteriai nutolę, tuo jų judėjimas atrodo lėtesnis.
Tačiau, pasak Kashlinsky, mokslininkų laukė didelis netikėtumas.
Visi klasteriai judėjo tuo pačiu greičiu - beveik 3,2 mln. kilometrų per valandą - ir ta pačia kryptimi. Nors šis tamsusis srautas buvo aptiktas tik galaktikų klasteriuose, Kashlinsky manymu jis turėtų veikti kiekvieną žinomos Visatos struktūrą.
Aiškinant nepaaiškinamą
Bandydami paaiškinti nepaaiškinamą judėjimą, mokslininkai pabandė pasitelkti teoriją apie tai, kad po Didžiojo sprogimo vykusio greito plėtimosi materijos gabalai buvo išsviesti už žinomos Visatos ribų. Ekstremaliai didelė šių materijos telkinių masė „vis dar gali stumti arba traukti mūsų Visatoje esančią materiją, taip sukeldama šį galaktikų judėjimą mūsų matomo horizonto ribose“, - sako Kashlinsky. Jo vadovaujamos mokslininkų grupės tyrimo rezultatai buvo paskelbto spalio 20 d. žurnalo „Astrophysical Journal Letters“ numeryje.
„Stiprios abejonės“
Tačiau ne visi yra pasirengę perrašinėti fiziką. Kanzaso universiteto (JAV) astrofizikas Hume‘as Feldmanas aptiko panašų, tačiau silpnesnį srautą. Jo teigimu Kashlinsky komandos tyrimas yra „labai įdomus, labai intriguojantis, tačiau reikia pabaigti dar daug darbų“. „Tai leidžia manyti, jog kažkas vyksta, tačiau kas būtent? Atradimas verčia imtis tolimesnių paieškų“, - teigia H. Fieldmanas.
Prinstono universiteto (JAV) astrofizikas Davidas Spergelas taip pat pritaria tokiam požiūriui. „Kol šių rezultatų pakartotinai neišanalizuos kita grupė, aš stipriai abejosiu straipsnio išvadų pagrįstumu“, tvirtina jis. Mokslininkas taip pat priduria, jog jei rezultatas bus patvirtintas, „jis turės svarbių pasekmių mūsų kosmologijos suvokimui“.
A. Kashlinsky sutinka, kad dar daug klausimų lieka neatsakyti. Vienas svarbiausių – kas iš tiesų yra tie objektai, akivaizdžiai judinantys mūsų Visatą? „Tai galėtų būti bet kas, kad ir kaip keistai galėtume įsivaizduoti – pavyzdžiui, koks nors iškreiptas erdvėlaikis, arba kažkas visiškai nuobodaus“, - mano jis.
