Išrasta technologija, kai specialus biokompiuteris išanalizuoja ląstelės būklę ir nustačius, kad ši – vėžinė, ją nedelsiant likviduoja.
Šveicarijos federalinio technologijų instituto (ETH Zürich) ir Masačiusetso technologijų instituto (MIT) specialistai sukūrė genetinį kodą, kurį, kaip dėstoma teorijoje, galima urmu implantuoti į paciento organizmo ląsteles. Implantuotoji genomo seka pirmiausiai patikrina pasirinktos ląstelės būklę. Jei paaiškėja, jog ji – vėžinė, genetinis kodas inicijuoja apoptozės procesus, kurie yra ne kas kita, kaip ląstelės „nusižudymo“ mechanizmas.
Beje, į ląstelių apoptozės procesus MIT biologai taikėsi ir kurdami kitų ligų sukėlėjų „savižudybes“ išprovokuojantį medikamentą DRACO, apie kurį informavome mažiau nei prieš mėnesį.
Ląstelės būklė tikrinama pagal mikroRNR ekspresijos lygio analizės rezultatus – tokią analizę ląstelės viduje atlieka implantuotasis genetinis kodas. Beje, jis yra jautrus kelių profilių mikroRNR turiniui. Tačiau mirtinas impulsas į ląstelę pasiunčiamas tik tuomet, kai joje aptinkama mikroRNR profilinė kombinacija, tiksliai atitinkanti kurią nors kombinaciją iš jau sudaryto pavojingų kombinacijų sąrašo.
Metodą mokslininkai išbandė su žmogaus vėžinėmis ląstelėmis (HeLa linijos ląstelės), kurios geba dalytis begalę kartų. Iš pradžių tyrėjai parinko penkias mikroRNR kombinacijas: dalį tokių, kuriose HeLa lygmuo yra ypatingai didelis, ir dalį tokių, kuriose lygmuo buvo itin menkas. Rezultatai byloja, jog šis metodas vėžines ląsteles nuo sveikų identifikuoja labai patikimai.
ScienceDaily informuoja, jog tuomet susintetintą genetinį kodą implantavo tiek į HeLa linijos ląsteles, tiek į įprastas ląsteles. Eksperimento rezultatai parodė, jog genetinė schema visas vėžines ląsteles privertė susinaikinti, o sveikos ląstelės liko gyvos ir nepažeistos.
Žinoma, mokslininkams dar teks sudaryti daugybės vėžio formų (o jų dabar priskaičiuojama maždaug 250) mikroRNR kombinacijų profilius ir įsitikinti, jog jos nesutampa su sveikų ląstelių profiliais. Be to, kai kuriose ląstelėse egzistuoja iki tūkstančio skirtingų mikroRNR, o tai reiškia, jog galimų kombinacijų gali būti siaubingai daug. Tad tam reikės ne tik daug pastangų, bet ir laiko.
Užtat išsiaiškinus vieno ar kito tipo vėžinės ląstelės „pirštų antspaudus“, kaip kad buvo atlikta HeLa linijos ląstelių atveju, teliks „priderinti“ dirbtinį genetinį kodą, kuris sugebės jas atpažinti ir naikinti.
Saulius Žukauskas
