Visai netoli Saulės sistemos (vos už 25 šviesmečių) esančioje Vegos žvaigždės planetų sistemoje astronomai užfiksavo dviejų didžiulių dangaus kūnų susidūrimą, savo mastu primenantį, kaip spėjama, kadaise įvykusį Žemės susidūrimą su Marso dydžio kūnu, po kurio iš katastrofos nuolaužų susiformavo Mėnulis.
Susidūrę Vegos sistemos kūnai suiro ir virto milijardų smulkių nuolaužų sankaupa.
Vega – penktoji pagal ryškį žvaigždė (neskaitant Saulės), yra labai netoli ir nuo Žemės nutolusi per 25 šviesmečius. Vaizdžiai tariant, ši žvaigždė – mūsų Saulės „laiptinės kaimynė“. Ir nepaprastai jauna kaimynė – visai dar kūdikis: už mūsų šviesulį Vega jaunesnė net 13 kartų, jai – vos 350 mln. metų (vien mūsų Žemei – maždaug 4,5 mlrd. metų).
Rasti ryškiausią Lyros žvaigždyno šviesulį naktiniame danguje vasarą visai nesunku, nes Vega yra viena iš Didžiojo Vasaros Trikampio (Lyros Vega, Gulbės Denebas ir Erelio Altayras) kerčių – rytinis Trikampio kampas. Vegos skersmuo už Saulės didesnis triskart, o savuoju šviesiu netolima Saulės kaimynė mūsų šviesulį lenkia net 58 sykius. Tiesa, nepaprastai ryškiai žvaigždei lemta nugyventi sąlyginai trumpą gyvenimą – Vegos sistemos planetose gyvybė susiformuoti nespėtų.
Pirmąsyk Vegos žvaigždę supantis proplanetinis diskas buvo aptiktas 1984 m., infraraudonųjų spindulių astronominiu palydovu IRAS. Tyrinėdami Vegą kosminiu teleskopu „Spitzer“, astronomai patikslino žvaigždę juosiančio dulkių disko matmenis. Paaiškėjo, jog vieną artimiausių žvaigždžių supa kur kas daugiau kosminių dulkių, nei manyta anksčiau. Vegos proplanetinio disko skersmuo Saulės sistemos skersmenį viršija net keliolika kartų – 815 astronominių vienetų (Saulės sistemos heliosferos skersmuo – 85 AV). Astronomai mano, jog tokio dydžio dulkių diskas galėjo susiformuoti tik įvykus didelio masto tarpplanetinei katastrofai, kurios metu, kaip spėjama, Vegos apylinkėse galėjo susidurti dangaus kūnai, kurių skersmuo – iki 2000 km.
Astronomai yra linkę manyti, jog susidūrė ne jau susiformavusios planetos, o maždaug Plutono dydžio proplanetos. Galingas susidūrimas suskaldė kūnus į keletą fragmentų, kurie, blaškydamiesi po Vegos sistemą, dar ne sykį susidūrė. Kaip manoma, toks procesas tęsėsi tol, kol kadaise stambios proplanetos virto smulkių dulkių sankaupa. Mokslininkai apskaičiavo ir apytikslę kosminės katastrofos datą – susidūrimas įvyko ne seniau nei prieš milijoną metų.
Infraraudonųjų spindulių observatorija „Spitzer“ užfiksavo spinduliuotę, sklindančią iš įšilusių atskalų. Skaičiavimai byloja, jog bendra erdvėje aplink Vegą išsisklaidžiusių dalelių masė prilygsta trečdaliui Mėnulio masės. Didžioji dalis nuolaužų – labai smulkios, jų skersmuo neviršija kelių mikrometrų. Mokslininkai mano, jog tokių smulkių dalelių sankaupa po truputį retėja, nes dalelės po truputį sklaidosi, palikdamos Vegos sistemą ir iškeliaudamos į tarpžvaigždinę erdvę. Galutinai išsisklaidyti ši dulkių santalka turėtų per artimiausius tūkstantmečius.
Kosminis teleskopas „Spitzer“ į orbitą aplink Saulę (šviesulį observatorija apskrieja maždaug per dvejus metus) išvestas 2003 m.
Parengė Saulius Žukauskas
