Sąmokslo teorijai, teigiančiai, kad 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktą Niujorke surengė JAV slaptosios tarnybos – tai esą patvirtina liudininkų matyti ir girdėti kontroliuojami sprogimai skirtinguose Pasaulio prekybos centro pastatų aukštuose – iškilo rimta grėsmė.
Praėjus daugiau nei 10 metų nuo rugsėjo 11-osios tragedijos Niujorke Norvegijos tyrimų instituto SINTEF chemikai mano radę atsakymą į keblius klausimus apie Pasaulio prekybos centro dangoraižiuose įvykusius sprogimus: tai gerai žinomos ir ištirtos cheminės reakcijos pasekmė, praneša „Popsci.com". Pasak leidinio, norvegų chemikų hipotezė nėra nei dar viena sąmokslo teorija, nei įrodytas faktas. Tačiau šią hipotezę pasiūliusio SINTEF mokslininko Christiano Simenseno teigimu, antrinius sprogimus įvairiuose Pasaulio prekybos centro aukštuose, kuriuos sąmokslo teorijų šalininkai laiko iš anksto slapta padėtų sprogmenų detonavimu, sukėlė skysto aliuminio ir vandens reakcija. Sąmokslo teorijų šalininkai tikina, kad tik kontroliuojamais sprogimais buvo įmanoma taip greitai sugriauti visas laikančiąsias pastatų konstrukcijas, vien į dangoraižius įsirėžusių lėktuvų tam nebūtų pakakę.
Ch. Simensenas tvirtina, kad antrinių sprogimų priežastis – aukštoje temperatūroje išsilydęs aliuminis, iš kurio pagaminti lėktuvų fiuzeliažai, ir jo cheminė reakcija su pastatuose veikusios automatinės gaisro gesinimo sistemos švirkščiamu vandeniu. Ši norvegų chemiko iškelta teorija šią savaitę buvo pristatyta San Diege (JAV) vykusioje medžiagų technologijų konferencijoje, sakoma pranešime.
Jos esmė tokia: po to, kai teroristų užgrobti lėktuvai įsirėžė į Pasaulio prekybos centro bokštus ir užsidegė, tonos išsilydžiusio aliuminio nutekėjo į žemiau lėktuvų buvusius aukštus ir susimaišė su keliais šimtais litrų vandens iš automatinių gaisro gesinimo sistemų. Aliuminio reakcija su vandeniu yra gerai žinoma: jos metu ne tik padidėja temperatūra, bet ir išskiriamas vandenilis – labai sprogios dujos. Chemikų teigimu, vandens reakcija su ištirpusiu aliuminiu gali sukelti labai stiprų sprogimą.
Oficialiose rugsėjo 11 d. teroro akto Manhetene tyrimo išvadose sakoma, kad pastatai sugriuvo dėl aukštos temperatūros sukeltų struktūrinių pakitimų plieninėse sijose, sudariusiose dangoraižių karkasą. Plieninės sijos esą neatlaikė aukštos degančio aviacinio žibalo temperatūros ir prarado atsparumą.
Ch. Simenseno hipotezė neprieštarauja šios išvadoms, chemikas tik aiškina, kad šios išvados neatskleidžia visos tiesos. Pasak mokslininko, nuo 1980 m. aliuminio pramonėje įvyko daugiau nei 250 vandens ir išsilydžiusio aliuminio reakcijos sukeltų sprogimų. Vienu atveju aliuminio gamintoja bendrovė „Alcoa" atliko eksperimentą su vos 22 kg išlydyto aliuminio, 20 litrų vandens ir šiek tiek rūdžių, pagreitinančių reakciją. Tokios reakcijos sukeltas sprogimas sugriovė laboratoriją ir paliko maždaug 30 metrų skersmens duobę.
Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad šis sprogimas buvo kontroliuojamas, o lėktuvams įsirėžus į Pasaulio prekybos centro bokštus vyko visiškai nekontroliuojami procesai. Lėktuvų fiuzeliažai buvo pagaminti iš 33 tonų aliuminio lydinio, kuris ima skystėti 1220 laipsnių temperatūroje, o beveik 1400 laipsnių karštyje tampa beveik toks pat skystas, kaip vanduo. Lėktuvams įsirėžus ir sprogus pasklido įvairios nuolaužos, plastikinės atliekos greitai ištirpo ir aplink lėktuvų korpusus suformavo savotiškas „izoliuotas krosneles", temperatūrą padidinusias iki aukštesnio už aliuminio lydimąsi lygio.
Ištirpęs aliuminis nutekėjo į apatinius aukštus, kur veikė vandenį pumpuojančios ir ant grindų švirkščiančios automatinės gaisro gesinimo sistemos. Susimaišius aliuminiui ir vandeniui kilo audringa reakcija, temperatūra pašoko iki 2 700 laipsnių ir pradėjo sproginėti išsiskyręs vandenilis. Kadangi dėl gaisro plieninės sijos jau buvo susilpnėjusios, vandenilio sprogimai galėjo būti pakankamai stiprūs, kad sugriautų dalį pastatų struktūros. Būtent šių veiksnių derinys ir tapo priežastimi, dėl kurios dangoraižių aukštai ėmė griūti vienas ant kito.
Atlikti skaičiavimai rodo, kad po lėktuvų smūgių į pastatą turėjo praeiti nuo 30 iki 45 minučių, kad aliuminis išsilydytų ir nutekėtų į žemesnius aukštus. Tai atitinka laiko tarpą tarp lėktuvų įsirėžimo ir pastatų sugriuvimo, sakoma pranešime.
