Šios žmogaus veiklos pasekmės gali būti tas dalykas, kuris trukdo mūsų civilizacijai toliau tobulėti. Esant ypač ekstremaliam scenarijui, tai netgi gali nušluoti mus nuo Žemės paviršiaus.
Tai gali atrodyti mažai tikėtina, bet kai kurie mokslininkai bando atsakyti į gluminantį klausimą: kodėl mes vis dar nesusidūrėme su protinga ateivių gyvybe?
Fermi paradoksas
Mes gyvename galaktikoje, kurioje yra nuo 100 iki 400 milijardų žvaigždžių, kurių kiekviena gali būti apsupta planetų. Dar visai neseniai manėme, kad mūsų stebimoje visatoje yra apie 200 milijardų tokių galaktikų, kurių kiekvienoje yra šimtai milijardų žvaigždžių ir trilijonai planetų, tačiau nauji NASA tyrimai rodo, kad jų tikriausiai yra bent 10 kartų daugiau.
Net jei gyvenamų planetų yra mažai ir gyvybės atsiradimo tikimybė yra labai menka, šie protu nesuvokiami skaičiai rodo, kad kažkur visatoje vis tiek turėtų egzistuoti kitos protingos gyvybės. Jei tik 0,1 proc. potencialiai tinkamų gyventi planetų mūsų galaktikoje egzistuotų gyvybė, vis tiek būtų milijonas planetų su gyvybe.
Taigi, kaip Nobelio premijos laureatas fizikas Enrico Fermi paklausė: „Kur yra ateiviai?“
Kodėl mes nieko nesulaukėme iš ateivių ir neradome jų egzistavimo įrodymų? Šis klausimas žinomas kaip Fermi paradoksas, ir yra keletas galimų atsakymų (dauguma jų yra gana nerimą keliantys).
Viena hipotezė yra ta, kad prieš tai, kai protinga gyvybė išplito už savo pradinės planetos ribų į kitas netoliese esančias planetas, ji pateko į savotišką „Didįjį filtrą“.
Kaip aiškina filosofas Nickas Bostromas, ši idėja rodo, kad yra keletas „evoliucinių perėjimų arba žingsnių“, kuriuos gyvybė turi pasiekti į Žemę panašioje planetoje, kad galėtų susisiekti su kitų žvaigždžių sistemų civilizacijomis. Tačiau dėl kliūties ar barjero tokioms protingoms rūšims kaip mes gali būti neįmanoma pereiti visų tų žingsnių. Tai paaiškintų, kodėl nesame girdėję ir nematę jokių kitų protingų gyvybių.
N. Bostromas rašo:
„Pradedate nuo milijardų potencialių gyvybės raidos taškų, o baigiate su nuliu nežemiškų civilizacijų, kurias galime stebėti. Todėl Didysis filtras turi būti pakankamai galingas, o tai reiškia, jog svarbūs žingsniai turi būti pakankamai neįtikėtini, kad net ir ridenant kauliukus milijardą kartų, nieko nelieka – nei ateivių, nei erdvėlaivių, nei signalų, bent jau nieko, ką galėtume aptikti savo kelyje.“
Didysis žmonių filtras
Klimato kaita, kurią sukelia pažangios civilizacijos vystymasis, mūsų atveju gali būti tas filtras. Davidas Wallace‘as Wellsas pasiūlė šią hipotezę neseniai paskelbtame straipsnyje Niujorko žurnale:
„Daugelio milijardų metų senumo visatoje, kurioje žvaigždžių sistemas skiria tiek laikas, tiek erdvė, civilizacijos gali atsirasti, vystytis ir išnykti tiesiog per greitai, kad kada nors rastų viena kitą.“
„Charizmatiškasis paleontologas Peteris Wardas, vienas iš tų, kurie atrado, kad planetos masinį išnykimą sukėlė šiltnamio efektą sukeliančios dujos, vadina tai „didžiuoju filtru“. Jis man sakė, kad civilizacijos vystosi, bet egzistuoja aplinkos filtras, dėl kurio jos vėl miršta ir gana greitai išnyksta. Jeigu pažvelgsite į Žemės planetą, praeityje mes susidūrėme su šiuo filtru, kai masiškai išnyko didžioji dalis gyvybės“, – pasakojo D. W. Wellsas.
„Masinis išnykimas, kurį dabar išgyvename, dar tik prasidėjo. Greitai susidursime su daug daugiau mirčių“, – pridūrė jis.
Šiuo metu mokslininkai ginčijasi, ar dabar esame šeštojo masinio Žemės išnykimo įkarštyje, ar artėjame prie jo. Bet kuriuo atveju padėtis yra baisi – egzistencinė rizika, kurią kelia blogiausias klimato kaitos scenarijus, yra reali.
Jei ši rizika taps pakankamai rimta, kad veiktų kaip didysis žmonių filtras, mums jau gali būti per vėlu bandyti susibendrauti su kuo nors kitu mūsų visatoje.
