Prieš septynerius metus ten buvo atrasti „vartai į požemį“ – dar vadinami Plutoniumu. Jie pavadinti romėnų požemio dievo vardu, nes iš jų sklinda neįprastas rūkas, kuris, kaip paaiškėjo, yra mirtinas. Yra žinoma, kad žmonėms, patekusiems į urvą, sekėsi geriau nei jaučiams, avinams ir paukščiams, kuriuos jie dažnai aukodavo, o naujas dokumentas pagaliau atskleidė, kodėl.
Dokumentas, paskelbtas žurnale „Archaeological and Anthropological Sciences“, paaiškina, kad urvas yra virš plyšio, kuris ir šiandien nuolat išleidžia didelį kiekį geologinio anglies dioksido. Anglies dvideginio koncentracija mažėja kylant nuo žemės, todėl urve žūdavo gyvūnai, tačiau juos ten įvedę aukštesni žyniai dažnai išgyvendavo.
Duisburgo-Eseno universiteto (UDE) vadovaujama komanda paaiškina, kad ritualinių aukojimų urve istorijos aptinkamos kelių seniai Anapilin išėjusių rašytojų raštuose. Graikijos geografas Strabo kartą rašė: „Ši erdvė yra pilna garų, tokių miglotų ir tankių, kad vargiai matosi žemė. Bet kuris į vidų patekęs gyvūnas akimirksniu miršta“.
Jis abejingai pridūrė: „Aš įleidau į urvą žvirblius, o jie tuojau pat nukrito ant žemės“.
Nors jau yra žinoma apie vulkaninių dujų kilimą, komanda norėjo geriau suprasti smulkias šio grėsmingo portalo detales. Atlikdami kruopščius matavimus, jie taip pat sužinojo, kad saulės spinduliai ir vėjas dienos metu padeda išsklaidyti mirtiną rūką.
Todėl rizikingiausia į urvą lįsti iki aušros. Naktį koncentracija yra tokia didelė, kad rūkas „lengvai nužudytų net žmogų per vieną minutę“.
„Manoma, kad šios emisijos atspindi Hadėjaus kvėpavimą ir (arba) pragaro šuns Kerberio, saugančio įėjimą į pragarą, kvėpavimą“, – pridūrė komanda.
Eunucho žyniai buvo pakankamai nuovokūs, kad žinotų, kaip koncentracija keitėsi dienos metu, todėl komanda mano, kad aukojimai vykdavo tada, kai koncentracija būdavo didžiausia. Jie išlįsdavo iš urvo visiškai sveiki, todėl jų „dieviškos“ galios tapo legendomis.
„Galli [Eunucho žyniai] stovėdavo ant akmenų aplink vargšą jautį ar ožką ir demonstruodavo savo antgamtines galias, – portalui „IFLScience“ sakė pagrindinis autorius prof. Hardy Pfanzas, UDE vulkanizmo ir biologijos tyrinėtojas. – Šiame aukštyje jie galėdavo išstovėti apie 20-40 minučių be jokio pavojaus“.
Nepriklausomai nuo šių akmenų, „niekas negalėdavo praeiti pro pragaro vartus ir neuždusti“, bet „jei Galli kuriam laikui sulaikydavo kvėpavimą, jie galėdavo įlįsti į urvą iki juosmens“.
Šiam uždusimo (asfiksijos) anglies dvideginiu reiškiniui būdingos skirtingos variacijos. Dar 1986 m., Kamerūno vulkaninis Nyos ežeras, kuris savo vandenyse sukaupė ir šimtmečius laikė ištirpusias anglies dvideginio dujas, vienu metu išlaisvino bespalvį, bekvapį „kovinį užtaisą“.
Pasklidusios dujos sunaikino kiekvieną gyvąjį, pasitaikiusį kelyje, įskaitant daugiau nei 1700 žmonių. Nors dar nėra aišku, kas sukėlė staigų ežere sukauptų dujų išsiskyrimą, tai gali lengvai pasikartoti – todėl valdžios institucijos dirbtinai jį degazuoja, kad tai neįvyktų.
Panašus, bet mažiau mirtinas įvykis įvyko porą metų anksčiau Kamerūno Monouno ežere. Nors šie vadinamieji „limniniai išsiveržimai“ yra daug staigesni ir katastrofiškesni, palyginti su amžinomis emisijomis Plutoniume, abu turi mirtiną geologinio CO2 galią.
Gana įdomu tai, kad šalia Monouno ežero gyvenantys kaimo gyventojai tvirtino, kad piktosios dvasios periodiškai išsiveržia iš ežero, norėdamos nužudyti žmones.
„Daugiau nei prieš 2000 metų šių reiškinių nebuvo galima paaiškinti moksliškai, o tik legendomis apie antgamtines Hadėjaus gelmių jėgas ir geranoriškus dievus“, – teigė komanda. Laikai galėjo pasikeisti, tačiau (geologinio) pragaro galia akivaizdžiai vis dar kelia baimę daugeliui.
