Senų motociklų, nebeskraidančių lėktuvų detalės, niekam nebereikalingos lemputės, varikliai, jau kartą naudoti varžteliai Petro Ginkevičiaus rankose tarsi atgyja. Septyniasdešimt trejų metų bernatonietis iš įvairių liekanų konstruoja aeroroges.
Šildomas vairas
Važiuojant Bernatonių kaimo gatvelėmis nestabtelėti prie P. Ginkevičiaus sodybos neįmanoma. Žvilgsnį traukia ir ekstremalius pojūčius žadina kieme stovintis Lietuvos vėliavos spalvomis nudažytas meistro pasididžiavimas – aerorogės „Lituanika GP-6“.
Nors šaltesniuose kraštuose tokios rogės ne naujiena, Petro savadarbis kūrinys išsiskiria savita išvaizda ir techniniais sprendimais. Trumpinys GP – bernatoniečio inicialai, o skaičius šeši rodo, kad tai šeštosios jo pagamintos rogės. Žodis „Lituanika“ skirtas lakūnams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui atminti.
„Trispalvė – Lietuvos simbolis, čia užaugau, čia gyvenu, esu lietuvis, todėl kitokių spalvų net neįsivaizduoju“, – sako mechanikas.
Unikalios transporto priemonės rėmai suvirinti iš juodų plonasienių plieninių vamzdžių, sėdimoji dalis – seno motociklo priekaba, variklis – Rusijoje pagaminto motociklo K-750. Jo galingumas – 26 arklio galios. O rogių gale įmontuotas propeleris, paleidus variklį, nuo žemės kelia net ir gerai prilipusį sniegą.
Savadarbės aerorogės paprastai pasiekia 50 kilometrų per valandą greitį. Kai lauke purus ir minkštas sniegas, P. Ginkevičiaus rogės pajėgios važiuoti 40 kilometrų per valandą greičiu. O labai pasistengus skrieti ledu galima ir kone dvigubai greičiau. Petro kūrinys sunaudoja 6–7 litrus benzino, o sveria beveik du šimtus kilogramų.
Nors žiemą vaikščioti be pirštinių šaltoka, roges galima vairuoti plikomis rankomis. Meistras pasistengė, kad šios transporto priemonės vairas būtų šildomas.
Pažadėtos žentui
Dabartinės aerorogės sniegu lekia ant trijų snieglenčių. Tačiau, pasak Petro, turinčios keturias slides rogės greitesnės. Mat būdamos trijų slidžių rogės gauna didesnį pasipriešinimą.
Kai yra keturios slidės, užpakalinės čiuožia tomis pačiomis vėžėmis kaip ir priekinės, todėl pasipriešinimas mažesnis, o greitis didesnis. Vyras snieglentes, kaip ir kai kurias kitas detales, pirko automobilių turguje.
„Už dvi austriškas galines slides mokėjau po šimtą litų, už priekines ispanų gamybos – aštuoniasdešimt. Tai pagrindiniai man kainavę dalykai, kitoms smulkmenoms išleidau apie penkiasdešimt litų. Reikėjo vamzdžių, motociklo variklį teko remontuoti. Gerai, kad turiu puikių draugų, jie duoda įvairiausių detalių, varžtelių, atneša kampuočių“, – džiaugėsi meistras.
Paskutines roges senjoras sukonstravo per dvi vasaras. Kai šilta, Petras iš garažo neišlenda. Čia jis dirba ir dieną, ir naktį.
Tvarkingame garaže stovi motociklo „Jawa“ priekaba, padėtos keturios slidės, yra daugybė įvairiausios technikos, įrankių. Kol kas Petras nėra sau pasilikęs nė vienų rogių. Mat šitos jau pažadėtos žentui, o kitas meistraus sūnui Vidmantui.
P. Ginkevičius nekantriai laukia vasaros, kai galės pradėti gaminti septintas roges. O kol žiema, laisvalaikiu sprendžia kryžiažodžius arba eina žvejoti.
Garažuose nedulka
Savadarbės rogės nedulka garaže. Vienas, dvivietes, įsigijo Ramygalos ūkininkas, kitos – Šeduvoje, Berčiūnuose.
Dar vienas iš P. Ginkevičiaus nupirko draugas, tačiau jų išbandyti neteko: į kiemą parsigabenta naujoji transporto priemonė buvo pavogta.
„Pardaviau ir paskutines roges. Jos turėjo „Ural“ variklį ir keturias slides. Labiausiai gaila pirmųjų rogių, jos svėrė gal apie šimtą kilogramų, buvo greitos kaip viesulas“, – pamena konstruktorius.
Senjoras neslepia, kad sulaukia draugų prašymų specialiai jiems sukonstruoti roges. Tačiau bernatonietis tokių užsakymų nesiima, nes, kaip teigia, gyvenimas per trumpas, kad laiką skirtum svetimiems.
Netoli Gustonių, Pažibų kaime, gimęs ir užaugęs P. Ginkevičius jaunystėje rogėmis važinėjo netoli esančiuose laukuose. Tačiau dabar dažniausiai – kieme.
Jis beveik niekada nebūna tuščias: tai draugai, tai kaimynai, tai artimieji veržiasi išbandyti rogių slidumą. Tik žmona vengia ekstremalių išbandymų.
„Ne, Jadzė tai tikrai nevažinėja, rogių bijo kaip velnio. Dukra Daiva irgi privengia. Vieną kitą ratuką pasuko, ir tiek. Rogės – didžiausias džiaugsmas mano sūnui, žentui ir keturiems anūkams“, – šypsojosi bernatonietis.
P. Ginkevičius sako, kad konstruoti roges – jo pomėgis. Pirmąsias pagamino prieš keturiasdešimt metų, vos tik grįžęs iš armijos.
Tekintojo specialybę turintis Petras tada dirbo Skaistakalnio parke, lėktuvų remonto dirbtuvėse. Vyras buvo užsiprenumeravęs konstruktorių ir modeliuotojų žurnalą, daug jo numerių iki šiol turi ir dažnai pavarto.
„Ten daug rašė apie kūrybingų žmonių idėjas, techniką. Jei man kas įstrigdavo, imdavausi darbo, gamindavau kažką panašaus“, – sakė P. Ginkevičius.
Prarado pirštą
Aerorogių konstrukcija nėra lengvas dalykas. Nors čia nereikia fizinės jėgos, darbas reikalauja kantrybės, kruopštumo, atidumo, be to, tenka pasukti galvą. Kartais tokia veikla gali būti ir labai pavojinga. Dar jaunystėje sukonstravęs pirmąsias roges, Petras netyčia po propeleriu pakišo ranką. Sraigtas vyrui nupjovė pirštą.
Pavojų P. Ginkevičiui kėlė ir pirmieji pasivažinėjimai.
„Anksčiau kelių gerai nenuvalydavo, kelkraščiuose būdavo daug sniego. Iš pradžių gerai nemokėjau važinėti, todėl su pirmosiomis rogėmis buvau apsivertęs, sudužo propeleris ir nebegalėjau važiuoti. Laimė, pro šalį važiuojančio vilkiko vairuotojas mane ir parvilko iki namų“, – prisiminimais dalijosi auksarankis.
Vyras pripažįsta, kad reikėtų ir šalmo, bet ant žieminės kepurės jį dėtis nepatogu, o kol tinkamą pasigamins, ir žiema praeis.
Pasodino ąžuoliuką
Besišnekučiuojant su meistru į kiemą dviračiu atvažiavo geriausias Petro draugas Antanas Sereika.
„Vasarą lankausi kasdien, žiemą – kiek rečiau. Atlėkiau iš Panevėžio, minu ir žiūriu, kad tik mašinos nenutrenktų. Va, žiūrėkit, atvežiau Petrui aviacinę lemputę naujoms rogėms“, – lipdamas nuo dviračio pasakoja A. Sereika.
Antanas ir Petras ne tik tame pačiame kaime gyveno, mokėsi, bet ir kartu dirbo lėktuvų remonto dirbtuvėse. Nuo tų laikų meistrai ir sukaupė begales detalių.
„Atvažiuodavo komisija iš Rygos, jei būdavo pasibaigęs dalių galiojimo laikas, jas nurašydavo, sumesdavo į duobę, o mes su Petru prisirinkdavome. Ten visko būdavo – nuo varžtelių iki aviacinių laikrodžių“, – prisiminė A. Sereika.
Trejais metais už Petrą jaunesnis vyras – elektromechanikas, tačiau dabar gamina įvairius medinius baldus. O draugą Petrą vadina meistru auksarankiu.
„Jis – mano bičiulis. Kai reikia, padeda automobilį sutaisyti. Be to, labai kruopštus. Užėjau vasarą į šiltnamį, o ten – gražiausios kekės pomidorų ir nė vienos žolytės, tikriausiai jas pincetu išpešiojo“, – juokavo Antanas.
Draugai niekada nesipyksta, o kai buvo jauni, kartu pas paneles lėkdavo, pokštus krėsdavo ir žieminėmis rogėmis važinėdavo.
„Atsimenu, žiūriu pro langą – Petras rogėmis atvaro. Sustojo mano darže ir klausia: „Antanai, nori pralėkti?“ Sakau: noriu. Sėdom į roges ir nurūkom – tik dulkės nusidriekė“, – pasakojo A. Sereika.
Kartu ėję į tą pačią mokyklą jaunuoliai susitikdavo prie geležinkelio. Kuris ateina pirmas, sušvilpia – tai ženklas, kad tavęs laukia. Bičiuliai prieš dvejus metus Petro kieme pasodino draugystės medį ąžuoliuką. Vyrai pasirūpino, kad kieme būtų ir lazdynų.
„Medelius pasodinome taip, kad mums netrukdytų važinėti rogėmis“, – paaiškino bičiuliai.