Saturne siaučia Žemės dydžio audra, kur žaibai blykčioja 10 kartų per sekundę, o jų iškrovos 10 tūkst. kartų galingesnės nei įprasta.
Vienas intensyviausių Saulės sistemoje oro reiškinių prasidėjo praėjusį gruodį ir, praėjus 8 mėnesiams, vis dar žavi astronomus, praneša britų žurnalas „Nature“.
Audrą tyrinėjo tiek profesionalai, tiek astronomai mėgėjai, naudoję įvairiausią įrangą – nuo mažų, ant žemės esančių teleskopų iki NASA kosminio aparato „Cassini“, informuoja naujienų agentūra AFP.
Saturne, kaip ir Jupiteryje, konvekcinės audros nėra retenybė. Saturnas – „dujų milžinė“, planeta, susidedanti ne iš uolienų, kaip Žemė, Marsas, Venera ar Merkurijus, bet besisukančių storų dujų sluoksnių.
Skirtumas tas, kad Jupiteryje didžiulės audros dažniausiai kyla netikėtai, o žieduotoje planetoje jos vyksta beveik periodiškai.
Audros kyla dažniausiai kartą per Saturno metus (beveik 29,5 Žemės metų) ir, kaip manoma, yra susiję su vasaros saulėgrįža, kai planetos orbita ją šiek tiek priartina prie Saulės, o jos atmosfera sušyla.
Šis įvykis vadinamas „Didžiąja baltąja dėme“ (Jupiterio „Didžiosios raudonosios dėmės“ atitikmuo) dėl daugybės aukštesniojoje atmosferoje susiformuojančių baltų audros debesų. Reiškinys toks didžiulis, jog per teleskopus matomas net iš tolimosios Žemės. Per paskutiniuosius 130 metų stebėtos 5 tokios audros, paskutinioji – 1990 metais.
Tačiau dabartinė Didžioji baltoji dėmė – nuostabus reginys, kurį atskleisti padėjo gausios stebėtojų pajėgos.
Reiškinys prasidėjo gruodžio 5 dieną, kai Žemėje esantys teleskopai paprastai švariame ir miglotame Saturno šiauriniame pusrutulyje, maždaug 35 laipsnių šiaurės platumoje, aptiko „vos matomą baltą taškelį“
Maždaug tuo pačiu metu į taikinį savo „ausis“ nukreipė ir „Cassini“, klausęs audros skleidžiamų radijo bangų emisijų. Šie signalai – žaibo signalai. Dėl planetos žiedų sistemos, sudarytos iš milijardų švytinčių dalelių, išsklaidytos saulės šviesos, naktį žaibų Saturne vizualiai matyti negalima.
Per keletą savaičių taškas išsipūtė iki 10 tūkst. kilometrų skersmens audros sistemos, beveik prilygstančios Žemės skersmeniui, o po poros mėnesių debesys apsupo beveik visą planetą.
Duomenų analizė leidžia manyti, kad „dėmė“ iš tiesų yra telkinys didžiulių audrų, kilusių žemesnėje Saturno atmosferoje, kur slėgis aukštas, esančių vandens debesų karščio, drėgmės ir amoniako. Kai šis mišinys kylą į aukštesnius ir vėsesnius atmosferos sluoksnius, horizontaliai ima plisti ryškūs, balti amoniako debesys.
Dabartinė Didžioji baltoji dėmė ypač intriguoja astronomus. Šio reiškinio stebėjimo istorija yra paviršutiniška. Tačiau duomenys leidžia manyti, kad dabartinė dėmė yra ypač intensyvi ir prasidėjusi pirmiau laiko, mat kai audra susitelkė, Saturne dar buvo pavasaris.
