Ilinojaus universiteto „Neurosaugyklos“ tyrėjai išanalizavo genų išraiškos tendencijas smegenų audinyje, kuris buvo paimtas iš gyvų pacientų, atliekant operacijas dėl tam tikrų neurologinių sutrikimų, pavyzdžiui, epilepsijos. Beveik iš karto mokslininkai pastebėjo, kad šie „švieži“ audiniai skyrėsi nuo anksčiau aprašytų smegenų audinio mėginių, paimtų jau po žmogaus mirties.
Tai leido tyrėjams suprasti, kad praėjus kelioms valandoms po mirties, smegenyse įvyksta tam tikri pasikeitimai, kurie paaiškintų neatitikimus tarp šviežių ir pomirtinių mėginių.
Norėdami patikrinti savo hipotezę, tyrėjai atliko „simuliuotos mirties eksperimentą“: jie 24-ias valandas kambario temperatūroje laikė neseniai paimtus smegenų audinio mėginius. Per šį laiką buvo atlikta daugybė genetinių analizių, siekiant suprasti kaip po mirties kinta genų raiška.
Žurnale „Scietific Reports“ tyrėjai atskleidžia, kad nors apie 80 proc. genų raiška nepakito, genai, tiesiogiai susiję su tokiomis smegenų funkcijomis kaip mąstymas ir atmintis, vos per kelias valandas stipriai susilpnėjo. Tai nestebina, kadangi mirtis nutraukia šiuos protinius procesus.
Keista, tačiau tam tikra dalis genų, kuriuos mokslininkai praminė „zombio genais“, per 24-ias valandas po smegenų audinio pašalinimo suaktyvėjo. Visi šie genai yra susiję su uždegiminėmis glijos ląstelėmis, kurios paprastai pradeda veikti po smegenų sužalojimo arba insulto. Dėl pomirtinio genų suaktyvėjimo, glijos ląstelės šiuose mėginiuose po mirties augo dar daug valandų.
„Daugumoje tyrimų daroma prielaida, kad viskas smegenyse sustoja, kai nustoja plakti širdis, tačiau tai – netiesa“, – paaiškino tyrimo autorius Jeffrey‘us Loebas. Tai yra svarbu, nes tiriant tokius neurologinius sutrikimus kaip demencija, eksperimentai yra atliekami su nebegyvų žmonių smegenų audiniais, paimtais praėjus kelioms valandoms ar net dienoms po paciento mirties.
Tačiau tyrimo išvadose teigiama, kad nuo smegenų audinio paėmimo iki tyrimo pradžios, šiuose audiniuose galėjo įvykti svarbių pokyčių. Taigi, jie gali skirtis nuo gyvų pacientų smegenų audinio.
Svarbiausia yra tai, jog šie pakitimai įvyko smegenų audinyje paimtame ne tik iš sveikų individų, bet ir kenčiančių nuo įvairių sutrikimų, tokių kaip epilepsija, autizmo, šizofrenijos, Parkinsono ir Hantingtono ligų.
Apibendrindamas šio atradimo svarbą J. Loebas paaiškino, kad: „Dabar žinome, kurie genai ir ląstelių tipai po mirties yra stabilūs, kurie nyksta, ir kurie, laikui bėgant, suaktyvėja. Tai padės geriau suprasti pomirtinių smegenų tyrimų atradimus.“
