Jei Čekijoje ir Lenkijoje dislokuota JAV priešraketinės gynybos sistema veiks sėkmingai, perimtos tarpžemyninės balistinės raketos su masinio naikinimo ginklais kris ant Europos, teigia Olandijos dienraštis „NRC Handelsblad“.
Hagos Strateginių tyrimų centro patarėjas Fransas Kleyheegas dienraštyje paskelbtame straipsnyje aptarinėja kai kuriuos techninius būsimosios JAV priešraketinės gynybos sistemos Europoje ypatumus.
Kas atsitiks, jei priešraketinis skydas atliks savo paskirtį? Tokiu atveju į JAV nutaikyta, tačiau pakeliui perimta raketa nukris ant Europos, o tai – rimta problema, tvirtina autorius.
Pasak jo, amerikiečių iniciatyva dislokuoti Lenkijoje ir Čekijoje savo nacionalinės priešraketinės gynybos (PRG) elementus sukėlė gyvą diskusiją. Tačiau svarbu atskirti ją nuo retorikos ir sutelkti dėmesį į esminius klausimus.
Amerikiečiai jau seniai vykdo PRG tyrimo darbus – ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje, pavyzdžiui, tobulindami radiolokacines stotis D. Britanijoje ir Italijoje. Priešraketinė sistema yra efektyvi atremiant vadinamąsias tarpžemynines balistines raketas, tai yra, raketas, kurių veikimo nuotolis yra didesnis nei 5500 kilometrų. Kad tokią atskrendančią raketą būtų galima perimti, reikia laiko. Tiesioginė pasekmė – tai, kad jei priešo raketa bus paleista sąlyginai netoli nuo raketų perėmėjų, mažai tikėtina, kad ją pavyks numušti: po švyturiu visada tamsu, rašo autorius. Dėl to teiginys, kad dešimt raketų perėmėjų Lenkijoje skirtos visam Rusijos tarpžemyninių balistinių raketų arsenalui atremti, neturi prasmės.
Įdomu, pastebi autorius, kad NATO ir Rusija jau keletą metų bendradarbiauja PRG srityje. Greitai bus priimtas sprendimas dėl trečiojo tokio bendradarbiavimo etapo.
Šiuo metu NATO kuria ginklus, kurie galėtų apsaugoti karinius dalinius nuo balistinių raketų. Jie turėtų papildyti NATO ginkluotę 2012 metais. Šiuose ginkluose bus naudojamos NATO šalių tiekiamos sistemos. Jie bus pirmiausia skirti apsiginti nuo mažesnio nuotolio raketų (tokių, kaip SCUD), tačiau bus ne tokie efektyvūs saugantis nuo tarpžemyninių balistinių raketų, tad nebus naudojami civiliams gyventojams apsaugoti, rašo autorius. NATO taip pat nagrinėjo galimybę sukurti priešraketinės gynybos sistemas visų blokui priklausančių valstybių teritorijoje. Baigiamajame NATO valstybių vadovų susitikimo Rygoje pareiškime sakoma, kad nagrinėjant tokią galimybę bus atkreiptas didelis dėmesys į jos karines ir politines pasekmes.
Neaišku, ar NATO ketina investuoti į tokios gynybinės sistemos kūrimą, rašoma straipsnyje. Kai kurie aljanso nariai nėra įsitikinę, kad Iranas ir Šiaurės Korėja kelia grėsmę, ir mano, kad reikia investuoti į kitas prioritetines sritis. Todėl nestebina, kad JAV, kurios neabejoja dėl tokios grėsmės, teikia pirmenybę dvišalėms deryboms su Čekija ir Lenkija. Šiose šalyse JAV noras gerai suprantamas, nes jos jau seniai – ir beveik be rezultatų – prašo užtikrinti akivaizdų ir ekonomiškai patrauklų NATO pajėgų dislokavimą jų teritorijoje.
Užuot kritikavus amerikiečių planus ir postringavus apie naują ginklavimosi varžybų etapą būtų kur kas protingiau atkreipti dėmesį į tikras problemas, kurios gali iškilti dislokuojant Europoje PRG, teigia autorius.
Ko gero pats subtiliausias, tačiau retai keliamas klausimas profesionalų rate vadinamas „pasekmių vadyba“. Tarpžemyninei balistinei raketai perimti reikia daugiapakopės antiraketos. Atsijungusios raketos perėmėjos pakopos kris ant žemės, o tai gali kelti pavojų tankiai gyvenamiems Vakarų Europos regionams. Tačiau pasekmės bus dar rimtesnės, jei priešo raketa bus sėkmingai perimta. Tarpžemyninės balistinės raketos gali nešti cheminį, biologinį ar branduolinį užtaisą, kuris tokiu atveju nukristų ant Europos.
Taigi, susiduriame su dilema: ar reikia susitaikyti su pražūtingomis žmonėms ir infrastruktūrai pasekmėmis vienoje šalyje, kad nuo jų būtų apsaugota kita, teigia autorius.
Jo manymu amerikiečių planų dėl PRG įtraukimas į NATO planus, kaip siūlo padaryti Vokietija, problemos neišspręs. Minėtoji dilema dėl to neišnyks, be to, iškils mažiausiai du keblūs klausimai.
Pirma, bus privalu susitarti dėl reikalavimų priešraketinės gynybos sistemos patikimumui. Kuo patikimumas didesnis, tuo PRG brangesnė. Trumpai tariant, ar sutiks aljanso nariai su tuo, kad Reikjavikas būtų saugomas taip pat, kaip ir Londonas, net jei PRG sistemos kaina dėl to žymiai išaugtų?
Be to, reikės pasiekti susitarimą dėl vadovavimo. Kas priiminės sprendimus paleisti raketas perėmėjas su visomis iš tokio sprendimo kylančiomis pasekmėmis? Reikia atsižvelgti į tai, kad skirtingi atskrendančios raketos kursai ir taikiniai reikalauja skirtingų perėmimo scenarijų, o laikas, per kurį reikia priimti sprendimą, itin apribotas.
Autoriaus manymu Europos šalims būtina pasiekti vieningą nuomonę, ir šiuo požiūriu svarbų vaidmenį galėtų atlikti Europos Sąjunga. Dialogo plėtojimui su Rusija puikiai tinka NATO, nes jau pasiekta rezultatų bendradarbiaujant PRG srityje. Jei Europos šalys nepajėgia sutelkti savo gretų ir tekia pirmenybę trumpalaikei politikai, tokiu atveju neverta dėl visko kaltinti JAV, teigia autorius.
Iš visko sprendžiant Kremliaus reakcija nukreipta į nesutarimų kurstymą. Tačiau kur kas svarbiau visiems kartu atkreipti dėmesį į tikrąją problemą – tarpžemyninių balistinių raketų su masinio naikinimo ginklais keliamą pavojų. Būtina nutraukti tolimesnį tokių ginklų plitimą. Autoriaus manymu svarbų vaidmenį šiuo požiūriu turėtų atlikti Rusija ir Kinija – bent jau dėl tos priežasties, kad dauguma dabartinių tokių ginklų sistemų remiasi šiose šalyse sukurtomis technologijomis, rašoma „NRC Handelsblad“ paskelbtame straipsnyje.
