Tamsiosios interneto jėgos nuolat bando formuoti lietuvių nuomonę tam tikrais klausimais. Pateikiame kariuomenės pavyzdį.
Ne paslaptis, kad dauguma komentarų šalies naujienų portaluose minties grynuoliais nežiba. Ko tik ten nerasime: keiksmų, pašaipų, apkalbų, gandų ir tik krislą pagyrų. Dažnam komentuotojui erdvė po straipsniu – vieta nebaudžiamam išsilieti. Tačiau yra ir kita komentuotojų grupė, kuri savo komentarais siekia tikslingai formuoti nuomonę vienu ar kitu klausimu.
Per keletą metų tvarkos palaikymo ir atsakomybės priskyrimo už neetišką komentarą sistema patobulėjo. Viešąją erdvę intensyviai stebi Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento, kitų įstaigų darbuotojai. Pirmieji periodiškai kreipiasi į naujienų portalų redakcijas ir prašo atskleisti įtartinų komentarų autorių IP adresus.
LR Baudžiamojo kodekso 170 straipsnis skelbia, kad tam, kuris viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar panaudodamas visuomenės informavimo priemonę tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė smurtauti bei diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, gresia bauda arba laisvės atėmimas. Teisėsaugininkai šį straipsnį taiko interneto komentuotojams, nors kartais baudos būna skiriamos kurioziškomis aplinkybėmis.
Elektroninės brigados
Jei atmesime eilinius interneto komentuotojus, kurie po tekstais plūstasi neturėdami konkretaus tikslo, liks pilkųjų interneto kardinolų grupelė. Šie asmenys už tam tikrą mokestį, samdomi šalies bendrovių ar net užsienio valstybinių institucijų, rašo komentarus, formuojančius tam tikrą nuomonę. Objektas gali būti bet koks: naujo įstatymo priėmimas, rinkimai ar konkrečios institucijos šmeižimas. Krašto apsaugos sistemos pareigūnai pastebėjo, kad po bene kiekviena naujiena, susijusia su kariuomene, atsiranda komentarų, niekinančių kariuomenę, Vakarus ir aukštinančių Rusiją bei sovietmetį.
„Tik pasirodžius straipsniui šeštadienio naktį, kai žmonės miega arba linksminasi, per dvi minutes pasipila neigiami komentarai, – aiškino nenorintis prisistatyti Krašto apsaugos sistemos pareigūnas. – Juose skleidžiama tiesioginė propaganda prieš Vakarų vertybes, keliamas sovietinių laikų ilgesys, palaikoma KGB ir FSB bei dažnai keičiami slapyvardžiai – taip norima parodyti, kad komentuotojų yra daug. Apie gramatiką kalbėti net nėra ko.“
Pasak jo, tokie komentarai – skaudus smūgis krašto apsaugos sistemai. Apklausos rodo, kad kariuomenė pagal skaidrumą Lietuvoje užima 4–5 vietą, tačiau pašnekovas tikino, kad neigiami atsiliepimai itin veikia karių, vykdančių misijas užsienyje, moralę.
Savimi pasitiki
Kalbinamas kariškis tikino, kad kai kuriems naujienų portalams pradėjus viešai skelbti komentuotojų IP adresus, padėtis šiek tiek pagerėjo, nes plika akimi galima pamatyti, juog komentuoja tas pats asmuo. Tačiau tai atbaidė tik dalį komentuotojų – norintieji tendencingai formuoti viešąją nuomonę tai ir toliau sėkmingai daro slėpdami tikrąjį IP adresą. Atlikti pastarąjį veiksmą – visai paprasta. Nebūtina siųstis sudėtingos programinės įrangos, užtenka apsilankyti tam tikrose internetinėse tarnybose, kurios nemokamai atliks šį darbą už jus.
Specialiosioms tarnyboms tokį žmogų susekti nėra lengva, kartais neįmanoma, todėl anonimams netrūksta pasitikėjimo. Pavyzdžiui, vieno straipsnio autorius pastebėjo, kad iš to paties IP adreso jo kūrinys daug ir neigiamai komentuojamas, atkreipė į tai dėmesį ir iš to IP adreso sulaukė tokio komentaro (šio ir kitų komentarų kalba netaisyta – red. past.): „Tu matai serverio vieta, o ne zmogaus, tai pirma. Serverio vieta nuo vietos kur raso zmogus gali buti uz 100–500 km, tai antra. Trecia. Niekas tau neduos informacijos apie mane, nes tai ne Lietuva. Cia pareikalavus informacija apie mane, turesi irodyti kad as pazeidziau istatymus (pagal tuos salijes istatymus kur as gyvenu). Tai kad neirodzius, galesi
Be to, kariškiai atkreipė dėmesį, kad keletą metų iš eilės po skirtingais straipsniais rašomi identiški komentarai. Nuomonė, kurios autorius tikino, kad „nereikia švaistyti Lietuvos nacijos turto JAV globalistų biznio karuose nėra reikalo. <...> už tą karą tegul Rokfeleriai, Rotsildai ir kiti globalistai moka, kuriems tas karas naudingas“, per dvejus metus pasirodė prie daugiau nei 12 straipsnių, susijusių su Lietuvos kariuomenės veikla. Aišku, naudojant skirtingus slapyvardžius, bet tą patį IP adresą.
Valstybės saugumo departamentas, paklaustas, ar pastebi šalyje veikiančias grupuotes, kurios bando tendencingai formuoti nuomonę, nukreipė į Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimo valdybą. Pastarieji atsiuntė atsakymą, kad artimiausiu metu su redakcija susisieks Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas, tačiau iki publikacijos spausdinimo skambučio nesulaukėme.
Komentarai vis mažiau veiksmingi
Viešųjų ryšių bendrovės „Viešųjų ryšių technologijos“ vyriausiasis partneris Kęstutis Gečas atkreipė dėmesį, kad tokia nuomonės formavimo priemonė vis mažiau veiksminga.
„Prieš 10 metų jų reikšmė buvo didesnė, nes komentarus skaitė daugiau žmonių, – aiškino jis. – Šiandien žmonės, kurie ieško tikslesnės informacijos, juos vis rečiau skaito. Manau, pernelyg daug dėmesio į juos kreipia politikai. Komentarai nėra tikrasis atspindys, jie net klaidina, mat komentarus rašo turintys laiko arba suinteresuoti tai daryti. Komentarai nėra tiesos ieškojimas – tai gandų, skundų, neaiškios informacijos sklaida, kuri tam tikrais atvejais turi būti blokuojama.“
Kalbėdamas apie kariuomenę K. Gečas atkreipė dėmesį, kad jos įvaizdis gana geras ir pastaruoju metu ji neturėjo didelių skandalų: „Yra mažai priežasčių, kodėl turėtų būti rašomi neigiami komentarai, todėl galima įtarti, kad kažkam tai naudinga.“
Sena taktika
Kariškiai atkreipė dėmesį, kad šiandien naudojama panaši taktika, kaip ir prieš 30 metų. Tuo metu Sovietų Sąjungos komunistų partijos centrinis komitetas buvo parengęs visiškai slaptą ideologinės propagandos Suomijoje planą 1987–1989 metams. Paskaitę pagrindinius jo teiginius randame panašumų su šiandienine Lietuva: Rusijos „Pirmasis kanalas“ turi būti transliuojamas per kabelinę televiziją Suomijoje, vietos gyventojams turi būti organizuojami rusiški koncertai, dirbama su jaunimu per popmuziką ir kiną.
„Pirmąjį kanalą“ lietuviai mato seniai, o rusų atlikėjai į Lietuvą vyksta vienas po kito ir ne bet kada, o per valstybines šventes. Keli pavyzdžiai: sausio 13 dieną Kaune lankėsi dirigentas Valerijus Gergijevas, praėjusių metų vasario 16-ąją vyko Alos Pugačiovos koncertas, o 2005 metais kovo 11-ąją Kaune koncertavo grupė „Liuba“, siejama su Rusijos kariuomene.
Rusijos žurnalistai atliko išsamų tyrimą ir atskleidė, kad šalyje veikia platus elektroninių brigadų tinklas, kai kuriuose šaltiniuose įvardijamas kaip „30 rublių armija“. Analogiškas priemones naudoja ir Kinija – ten komentarus rašo „50 centų armija“. Kokia armija veikia Lietuvoje?
FAKTAI
Informacinio karo laukas
Portalo „Geopolitika“ autorius Viktoras Denisenka publikacijoje „Lietuva informacinio karo lauke“ aprašė pastaruosius atvejus, kai Lietuva tapo Rusijos informacinės ir propagandinės agresijos taikiniu. Pateikiame keletą jų:
2011 m. gruodį Vilniuje Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas prabilo apie „Europoje augantį neonacizmą“, o kalbą grindė organizacijos „Lietuva be nacizmo“, kurią subūrė politikas Algirdas Paleckis, teiginiais.
Laisvės gynėjų dieną rusų laikraščio „Komsomolskaja pravda“ portalas organizavo televizijos tiltą, per kurį A. Paleckis bendravo su Sausio 13-osios bylos įtariamuoju, buvusiu „Alfa“ būrio vadu Michailu Golovatovu. Jie paskleidė žinią, kad sausio 13-ąją Lietuvoje „savi šaudė į savus“.
