Tyrimas parodė, kad pakanka vien stebėti gyvą šokių pasirodymą, kad žiūrovo smegenys ir raumenys pasijustų, lyg patys atliekantys stebimus judesius.
Naujo tyrimo, aprašyto „PLos ONE“ žurnale, autoriai atskleidė, kad gyvų šokių pasirodymų stebėjimas žiūrovams sukelia specifinį jų raumenų atsaką, net kai šie žiūrovai nėra išmokę stebimų judesių. Mokslinio tyrimo dalyviai buvo labai įvairūs: tiek nuolatiniai baleto, indiškų šokių pasirodymų žiūrovai, tiek ir šios srities naujokai, nėkart nebuvę gyvo šokio pasirodymuose.
Mokslininkai dalyvius tyrė pasitelkdami TMS techniką (angl. transcranial magnetic stimulation), matuojančią kortikospinalinio jaudrumo signalus, rašo msn.com.
„Atradome, kad jei žmogus stebi judėjimo reikalaujantį veiksmą, atliekama kieno nors kito, sužadinama jo paties smegenų žievės motorinė sritis. Matydami, kaip smarkiai sužadinta motorinė smegenų zona, galime spręsti, kaip smarkiai smegenys yra „įsijungę“ į judesius“, – aiškino tyrimo autorė Corinne Jola.
Motorinė smegenų žievės sritis arba zona yra priekiniame centriniame vingyje, iš jos eina „laidai“, sujungiantys žievę su viso kūno skersaruožiais raumenimis ir valdantys valingus judesius.
Taip pat buvo išmatuoti ir dalyvių vadinamieji „empatiniai“ arba „įsijautimo“ gebėjimai. Mokslininkai naudojosi IRI indeksu (angl. Interpersonal Reactivity Index), standartiniu klausimynu, naudojamu išmatuoti kognityvią empatiją (įsijautimą į kito išgyvenimą). Pavyzdžiui, viena iš šį klausimyną sudarančių dalių – „fantazijos skalė“, kurioje pozicija nustatoma dalyviui atsakius į klausimus apie tai, kaip jis įsitraukia į fikcinį istorijos, filmo charakterį, personažą.
Dažni baleto lankytojai, žiūrėdami baleto pasirodymą, parodė gausesnius atsakus rankų raumenyse, nei stebėdami kitokius pasirodymus.
„Mūsų tyrimo rezultatai parodė, kad net ir be jokio fizinio pasirengimo ar treniruočių, gali padidėti kortikospinalinis jaudrumas, kaip atsakas į vizualinę ar įsivaizduojamą patirtį“, – sakė tyrimo autorė.
Nors mokslininkai netyrė poveikio sveikatai, autorė yra linkusi vertinti gyvo šokio stebėjimą kaip potencialiai naudingą kūnui, vis dėlto, anot jos, tai įrodyti būtų labai sudėtinga.
„Galimas daiktas, kad mentališkai persiorientuoti į kieno nors kito – šiuo atveju, šokėjo – judantį kūną, yra naudinga“, – dėstė aiškino tyrimo autorė Corinne Jola.
