JAV inžinieriai siūlo naudoti dar Žiulio Verno aprašytą būdą Žemės palydovams leisti – svaidyti juos į orbitą iš kilometro ilgio pabūklo vamzdžio.
Nors niekas nesitikėjo, kad rašytojo fantasto dar XIX a. pasiūlytas skrydžių į kosmosą būdas gali tapti realybe, JAV fizikas Johnas Hunteris jau suprojektavo specialų kosminį pabūklą, kuris turėtų bent 10 kartų atpiginti dirbtinių Žemės palydovų iškėlimą į orbitą, skelbia „New Scientist“.
Šis mokslininko projektas buvo pristatytas neseniai Bostone (JAV) įvykusioje 7-ojoje „Space Investment Summit“ konferencijoje.
J. Hunteris ir keli jo kolegos, anksčiau dirbę JAV nacionalinėje Lawrence Livermore laboratorijoje (LLE) – Amerikos branduolinių ginklų „kalvėje“ – dar paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį buvo sukūrę mažesnį tokio pabūklo prototipą. Jų sukurta 47 metrų ilgio patranka, naudodama suslėgtas vandenilio dujas, šaudydavo iki 3 kilometrų per sekundę greitį pasiekiančiais kelių kilogramų sviediniais.
Vykdant JAV vyriausybės užsakytą ir finansuojamą SHARP (Super High Altitude Research Project) projektą, Livermore laboratorijoje 1992 m. buvo pagamintas didžiausias pasaulyje suslėgtas dujas naudojantis pabūklas.
Dabar J. Hunteris ir dar du jo kolegos iš Livermore laboratorijos Kalifornijoje įkūrė bendrovę „Quicklaunch“, kuri užsiims galingesnės tokio pabūklo atmainos gamyba.
„Space Investment Summit“ forumo dalyviams mokslininkas pristatė „Quicklaunch“ parengtą 1,1 kilometro ilgio pabūklo, galinčio „svaidyti“ 450 kilogramų svorio užtaisus pradiniu 6 km/s greičiu. Vėliau įsijungęs nedidelis tokio sviedinio variklis dar labiau padidintų greitį ir leistų pasiekti žemąją Žemės orbitą.
Kad iššautas sviedinys nesudegtų dar pabūklo vamzdyje, jis bus padengtas specialiais apsauginiais sluoksniais, kurie degs lekiant atmosfera. Skaičiavimai rodo, kad pakilimas į orbitą truks apie 100 sekundžių, todėl sukurti tokią naudingojo krovinio apsaugą atrodo realu.
„Quicklaunch“ atstovai pabrėžia, kad įprastinių palydovų mikroschemos neatlaikys tokios patrankos šūvio sukurtų perkrovų, tačiau šis palydovų iškėlimo būdas galėtų būti naudojamas „stabiliems“ kosminiams kroviniams, pavyzdžiui, raketinio kuro konteineriams, kelti į orbitą.
Pasak specialistų, jei būtų rastas būdas, kaip pigiai atgabenti į orbitą raketinį kurą, pavyktų sumažinti Tarptautinės kosminės stoties išlaikymo kaštus, o ateityje – ir pilotuojamas misijas į Mėnulį ir Marsą.
J. Hunterio teigimu, jo siūlomos „kosminės patrankos“ gamyba kainuotų 500 mln. JAV dolerių, tačiau krovinių pristatymas į Žemės orbitą atpigtų mažiausiai 10 kartų, lyginant su dabartiniais būdais.
Buvęs astronautas, Hiustono universiteto fizikos profesorius adjunktas, plazminį raketinį variklį VASIMR kuriančios bendrovės „Ad Astra Rocket Company“ vadovas Franklinas Changas – Diazas pareiškė, kad, jo manymu, toks pabūklas labiau tiktų naudoti Mėnulyje, kur nėra atmosferos. Tačiau J. Hunteris tikina, kad Žemės atmosfera lėtins į kosmosą iššautą aerodinaminės formos sviedinį tik minimaliai, maždaug po pusę kilometro per sekundę. Kadangi skrydis per atmosferą truks tik apie 100 sekundžių, stabdymo ir įkaitimo problemą esą bus galima techniškai išspręsti.
