Pensilvanijos (JAV) universiteto mokslininkai mano, kad potencialiai gyvybei tinkamų planetų skaičius yra didesnis nei buvo manoma iki šiol. Tokią prielaidą verčia daryti naujausio šiame universitete atlikto tyrimo rezultatai, kurie bus paskelbti žurnale „Astrophysical Journal Letters“, skelbia „ScienceDaily“.
Pensilvanijos universiteto mokslininkas Ravi Kopparapu pareiškė, kad nauji potencialių gyvenamų egzoplanetų paplitimo tyrimai leidžia manyti, kad jei imtumės tirti 10 Saulei artimiausių žvaigždžių, rastume bent 4 aplink jas skriejančias egzoplanetas, kuriose egzistuotų gyvybei tinkamos sąlygos. Dar daugiau: pasak jo, tai tik konservatyvus vertinimas, o iš tikrųjų potencialiai gyvenamų planetų gali būti kur kas daugiau.
Tyrėjai nagrinėjo netoli Saulės esančias M spektrinės klasės žvaigždes - nykštukes. Šios santykinai mažos masės šaltos žvaigždės buvo pasirinktos dėl to, kad planetos aplink jas skrieja trumpomis orbitomis, o tai leidžia per trumpą laiką surinkti apie jas daugiau duomenų. Pasak mokslininkų, jei būtų pasirinktos Saulės tipo žvaigždės, tokie stebėjimai truktų kelerius metus. Be to, M klasės nykštukės yra labiau paplitusios, tad statistikai bus surinkta daugiau duomenų.
Mokslininkų skaičiavimu vidutinis atstumas iki artimiausios potencialiai gyvybei tinkamos egzoplanetos yra maždaug 7 šviesmečiai. Tai maždaug perpus mažiau, nei ankstesnių tyrimų rezultatai. 10 šviesmečių spinduliu nuo Saulės jau aptiktos 8 šaltosios (raudonosios) žvaigždės, taigi, pasak Ravi Kopparapu, galime tikėtis šalia jų aptikti 3 ar 4 į Žemę panašias planetas, skriejančias vadinamojoje „gyvybės zonoje“. Tai reiškia, jog egzoplaneta yra tokiu atstumu nuo savo žvaigždės, kad jos paviršiuje gali egzistuoti skystas vanduo.
Pranešama, kad naujausi „gyvybės zonų“ aplink įvairių tipų žvaigždes išsidėstymo modeliai vienareikšmiškai liudija, kad į Žemę panašios planetos yra labai paplitusios, o tai verčia manyti, kad tikimybė aptikti nežemišką gyvybę išaugo. Nauji R.Kopparapu ir jo kolegų skaičiavimai liudija, kad Žemės dydžio planetų, skriejančių „gyvybės zonose“ aplink mažos masės žvaigždes, iš tikrųjų yra beveik 3 kartus daugiau, nei buvo manoma iki šiol.
