Saulės sistemos prieigose gali klaidžioti keli tūkstančiai vadinamųjų tamsiųjų kometų, keliančių rimtą pavojų Žemei.
Mūsų planetai pavojingas kometas ir asteroidus stebi įvairios kosmoso tyrimų organizacijos – šias pastangas vienija tarptautinė „Spaceguard Foundation“ įsteigta programa. Tačiau Cardiffo universitete (D. Britanija) dirbantis astronomas Billas Napieras ir jo kolega Davidas Asheris iš Armagho observatorijos Šiaurės Airijoje tvirtina, kad daugelis kometų gali likti nepastebėtos, rašo „New Scientist“. „Reikia atsižvelgti į tai, kad tamsios, nepastebimos kometos kelia didelį pavojų, kuris dažniausiai lieka neįvertintas“, - teigia B. Napieras.
Anksčiau jis su savo kolege, Cardiffo universiteto profesore Janaki Wickramasinghe buvo iškėlęs hipotezę, kad tuo metu, kai Saulės sistema periodiškai kerta Galaktikos plokštumą – o tai atsitinka kas 35–40 mln. metų – gravitacinės jėgos „išjudina“ Saulės sistemą supančiame Oorto debesyje esančias kometas ir nukreipia jas į mūsų sistemos, taigi ir Žemės, pusę. Mokslininkų teigimu, tokie periodiniai kometų „lietūs“ atitinka Žemėje aptiktų senovinių kraterių amžių, o tai leidžia manyti, kad praeityje mūsų planetą daugiausia bombarduodavo ne asteroidai, o kometos.
Dabar B. Napieras ir D. Asheris perspėja, kad dalis tokių „išjudintų“ kometų tebeklaidžioja Saulės sistemos prieigose. Pasak „New Scientist“, tokią prielaidą remia ir kiti stebėjimai. Pavyzdžiui, sprendžiant iš šviesių kometų pasirodymo Saulės sistemoje dažnumo, jų mūsų sistemos prieigose turėtų būti apie 3000, o iki šiol yra žinomos tik 25.
Mokslininkų teigimu, tokių kometų mes nematome dėl paprastos priežasties – jos yra per tamsios.
Tamsiosios kometos susidaro tuomet, kai vadinamųjų „aktyviųjų“ kometų paviršiuje išgaruoja Saulės šviesą atspindintis ledas, palikdamas tik organinę paviršiaus plutą, kuri gali atspindėti tik labai nedidelę šviesos dalį.
1983 m. pro Žemę pačiu mažiausiu atstumu per 200 metų (5 mln. kilometrų) pralėkė C/1983 H1 (IRAS-Araki- Alcock) kometa. Ji buvo pastebėta tik likus 2 savaitėms iki maksimalaus priartėjimo taško. „Tik 1 proc. jos paviršiaus buvo aktyvus“, – aiškina B. Napieras. Borelio (Borrelly) kometos, prie kurios 2001 m. buvo priartėjęs NASA kosminis zondas „Deep Space Probe 1“, didžioji paviršiaus dalis buvo padengta itin tamsios medžiagos „lopais“.
„Tai gali būti rimtas šią idėją remiantis argumentas“, - pastebėjo vienas aktyviausių „Spaceguard“ programos dalyvių, Arizonos universiteto (JAV) astronomas Steve‘as Larsonas.
Tuo tarpu Pietvakarių tyrimų instituto Boulderyje (JAV) mokslininkas Clarkas Chapmanas nėra linkęs perdėti potencialaus nematomų kometų pavojaus. Jo teigimu, tokios tamsiosios kometos „turėtų labai gerai absorbuoti saulės šviesą“, todėl jas padėtų aptikti jų skleidžiama šiluma, rašo „New Scientist“.
