Gruodžio 10-ąją Stokholmo filharmonijoje susirinks visi šešių Nobelio premijų nugalėtojai. Jiems bus įteikti auksiniai medaliai su Alfredo Nobelio portretu, o jau kitą dieną į jų sąskaitas pervesta po 10 mln. Švedijos kronų. Aštuonių laimingųjų pavardės jau žinomos. Pirmadienį paaiškės paskutinis – 2010-ųjų ekonomikos Nobelio premijos laureatas.
Pavėluotas apdovanojimas
„Pagaliau" – tokiu žodžiu Didžioji Britanija sutiko žinią, kad Nobelio medicinos premija šiemet skirta britų mokslininkui, dirbtinio apvaisinimo pradininkui Robertui Edvardsui (Robert Edwards). Tik tai nutiko gerokai pavėluotai. Kad ir ką sakytų kritikai, nuo 1978-ųjų pasaulyje tik dėl dirbtinio apvaisinimo gimė apie 4 mln. vaikų. Prieš keletą metų R.Edvardsas juokavo neišgyvenąs, kad iki šiol nėra įšventintas į riterius, tačiau Nobelio apdovanojimas būtų tikrai neprošal.
Šiandien 85 m. Kembridžo universiteto profesorius emeritas sunkiai serga ir daugelis abejoja, ar jis dar spės pasidžiaugti pelnyta šlove. Pastarosiomis dienomis britai negailestingai vanoja ir save - už tai, kad taip ilgai nepripažino ir neįvertino profesoriaus idėjų ir pasiekimų. Juk norėdamas tęsti savo eksperimentus, R.Edvardsas beveik visą gyvenimą buvo priverstas ieškoti privačių rėmėjų ir bendraminčių.
Ilgus metus beviltiškų mėginimų įtikinti specialistus, kad moterį įmanoma apvaisinti dirbtiniu būdu, vainikavo 1978-ųjų liepą pasaulį išvydęs pirmasis „vaikas iš mėgintuvėlio" – Luisa Braun (Louise Brown). Galima tik spėlioti, kodėl Nobelio komitetas taip ilgai delsė apdovanoti R.Edvardsą. Tikėtina, kad jų sprendimą lėmė tai, jog pati L.Braun susilaukė sveiko sūnaus Kristoferio (Christopher). Šiandien Bristolyje gyvenanti moteris prisipažino patyrusi tikrą euforiją, kai išgirdo, kad Nobelio premija skirta žmogui, kurį ji laiko beveik tikru savo seneliu.
Daugelis prof. Edvardsą vadina žmogumi, pralenkusiu laiką. Jis pelnė Nobelio premiją už laimėjimus medicinoje, nors iš tiesų neturi medicininio išsilavinimo. Darbininkų šeimoje Betlyje, Vakarų Jorkšyre, gimęs R.Edvardsas studijavo biologiją ir zoologiją. Jis ne kartą pasakojo, kaip ilgus metus, išgirdę apie jo sumanymą, ginekologai jį laikė bepročiu. Kol vieną 1968-ųjų dieną susikirto jo ir prof. Patriko Steptou (Patrick Steptoe) keliai.
R.Edvardsas visada buvo perdėtai kuklus, jam buvo svarbu skleisti savo mokslą, bet ne garsinti savąją pavardę. Gal todėl plačioji visuomenė daug dažniau girdėjo būtent P.Steptou vardą. 1988 m., sulaukęs 74-erių, P.Steptou mirė.
R.Edvardsas, būdamas 38-erių, su žmona Ruta (Ruth) jau augino penkis vaikus. Šiandien jis, apsuptas laimingos šeimos, gyvena provincijoje. Ir teigia visada žinojęs, kad jo tikslas - padėti žmonėms. „Mačiau, kad nevaisingumas yra milžiniško ir nesibaigiančio liūdesio priežastis. Žmonės turi teisę pasinaudoti mokslo laimėjimais. Juk svarbiausia gyvenime - turėti vaiką", - yra sakęs Nobelio premijos laureatas.
Emigracija suteikė galimybių
Nobelio premija už pasiekimus fizikoje apdovanoti du rusai - Andrejus Geimas ir Konstantinas Novoselovas - 2004 m. iš mažo gabalėlio grafito išrado ploniausią ir vieną patvariausių medžiagų žemėje - grafeną. Tai padaryti jiems pavyko tik emigravus iš gimtosios Rusijos. Šiandien A.Geimas - Nyderlandų pilietis, o K.Novoselovas turi dvigubą - Rusijos ir Didžiosios Britanijos - pilietybę. Abu dirba Mančesterio universitete.
Nobeliu įvertintas jų atradimas buvo neįtikėtinai paprastas: prie grafito mokslininkai priklijavo lipnią plėvelę ir naudodamiesi mikroskopu atskyrė pačias ploniausias jo daleles. Naujoji medžiaga - grafenas pasižymi ne viena unikalia savybe. Jis toks plonytis, kad yra beveik permatomas. Ateityje grafeną bus galima plačiai naudoti elektronikos srityje, jis smarkiai išplės kompiuterinių technologijų galimybes.
Kai buvo išrasta ši unikali medžiaga, K.Novoselovui tebuvo trisdešimt. Vienas jauniausių Nobelio premijos laureatų per visą istoriją išgirdęs šią žinią sušuko: „Aš šokiruotas!" Mokslininkas prisipažino nesitikėjęs gauti tokį prestižinį apdovanojimą, nors kolegos apie tokią galimybę ir užsimindavo.
Spalio pabaigoje K.Novoselovas ketina apsilankyti Maskvoje vyksiančioje nanotechnologijų konferencijoje.
Jo mokytojas A.Geimas, kaip ir Konstantinas, gimė Rusijoje, tik kiek anksčiau - 1958-aisiais. Įdomu tai, kad 2008 m. šis fizikas buvo apdovanotas Ignobelio premija - ji teikiama už pačius absurdiškiausius atradimus. Šis apdovanojimas jam ir serui Maiklui Beriui (Michael Berry) skirtas už tai, kad naudodami didžiulį magnetą jie privertė varlę pleventi ore.
A.Geimas prisipažįsta nė neketinąs grįžti į Rusiją, nes tiek jam, tiek jo žmonai (taip pat rusei fizikei) ir 8-metei dukrelei kur kas patogiau gyventi Didžiojoje Britanijoje. Beje, prieš porą metų jis norėjo aplankyti Maskvoje gyvenančius bičiulius, tačiau... negavo Rusijos vizos. Iš gimtosios šalies A.Geimas išvyko 1990 m., sulaukęs kvietimo dirbti Britanijoje.
„Atvykęs į Angliją supratau, kad čia per pusę metų galima nuveikti tiek pat, kiek tuometinėje Rusijoje per 10-20 metų, - kalbėjo A.Geimas. - Tad man net nekilo klausimo - likti ar ne. Likti Rusijoje būtų reiškę paaukoti visą gyvenimą kovai su vėjo malūnais, o man darbas yra pomėgis, tad švaistyti gyvenimo visiškai nesinorėjo".
Žaidimai su molekulėmis
Ričardas Hekas (Richard Heck), vienas iš trijų Nobelio chemijos premijos laureatų, teigia esąs dėkingas už pripažinimą, tačiau didžiausias apdovanojimas jam - tai pats išradimas. Delavero universiteto (JAV) profesorius emeritas prestižinę premiją pasidalijo su dviem kolegomis japonais - Eičiu Negišiu (Ei-ichi Negishi) ir Akira Suzukiu (Akira Suzuki).
Apie premiją amerikiečiui R.Hekui pranešė į jo namus netoli Filipinų sostinės Manilos (profesorius vedęs filipinietę Sokoro) užsukęs bičiulis. „Esu labai laimingas, gavęs šį apdovanojimą. Ir esu dėkingas, kad jį gavau sulaukęs tokio amžiaus", - dėkojo 79 m. mokslininkas.
Tai, ką jam ir jo kolegoms pavyko sukurti, pasak R.Heko, bus labai svarbu įvairiose mokslo srityse. Trys mokslininkai apdovanoti už pasiekimus tiriant paladžio katalizę organinėje sintezėje. R.Hekas tai aiškina kiek paprasčiau: „Per šį procesą susiporuoja dvi molekulės, sudarydamos vieną didelę molekulę... Trumpiau tariant, tai puikus būdas iš mažų molekulių kurti dideles".
Beje, R.Hekas pasakojo niekada nedirbęs kartu su kitais dviem laureatais. „Visi dirbome skirtinguose universitetuose, tad aš vargiai juos pažįstu. Esame susitikę, bet niekada nesikalbėjome", - teigė profesorius. Ir vis dėlto kiekvienas jų savaip prisidėjo kuriant unikalų išradimą.
E.Negišis prisipažino svajojęs apie Nobelio premiją: “Meluočiau, jei sakyčiau, kad to visiškai nesitikėjau. Bet mes visi suprantame to, ką padarėme, vertę", - kalbėjo mokslininkas iš „Purdue" universiteto Indianos valstijoje. Savo išradimą jis palygino su žaidimu „Lego" kubeliais - iš mažyčių molekulių kuriami didingi statiniai.
„Esu sakęs žmonai, kad neverta tikėtis per daug. Tokio apdovanojimo gali pasiekti tik nuosekliu darbu, - teigė 75 m. E.Negišis. - Tad iki vakar sakiau, kad šansas lygus vienam iš šimto, tai reiškia - 99 procentai, kad premijos negausime". Japonijoje gimęs E.Negišis į JAV persikėlė 1960-aisiais. Čia tęsė mokslus ir karjerą bei laimėjo ne vieną reikšmingą apdovanojimą.
80 m. A.Suzukis 1959 m. baigė Hokaido universitetą Japonijoje. Šiandien jis yra šio universiteto profesorius emeritas. Žinia apie apdovanojimą jį tiesiog pribloškė: „Pirmoji mintis buvo: „Neįtikėtina". Pasakiau žmonai, kad, ko gero, laimėjau. O ji atsakė, kad, ko gero, turėtų mane pasveikinti".
Maištas popieriaus lape
Peru prozininkas Marijus Vargas Ljosa (Mario Vargas Llosa) - vienas garsiausių pasaulio dramaturgų, publicistų, taip pat politikos veikėjas. Jo vaikystė prabėgo diplomato šeimoje Bolivijoje. Karjeros pradžia - kriminalų žurnalistas laikraštyje „La Cronica" (jaunajam Marijui tebuvo 15-a). Sulaukęs 19-os, pabėgo iš namų su savo 32 m. teta. 1959 m. apsigyveno Paryžiuje, vėliau keliavo į Londoną ir Barseloną, dirbo ispanų kalbos mokytoju, žurnalistu, dėstė daugelyje garsiausių pasaulio universitetų. O prieš dešimtmetį balotiravosi į Peru prezidentus.
Tačiau Nobelio literatūros premija įvertinti ne jo gebėjimai politikuoti, bet talentas rašyti. 74 m. prozininkui garbingas apdovanojimas suteiktas už valdžios struktūros kartografiją ir ryškius asmenybės pasipriešinimo, maišto bei pralaimėjimo vaizdus.
Jo kūriniai išversti į daugybę kalbų. Nors 1963 m. pasirodžiusi pirmoji M.Vargo Ljosos knyga “Miestas ir šunys" Limoje sukėlė tikrą skandalą - romanas buvo viešai deginamas, - tačiau tapo kultine jaunimo knyga. O kai po ketverių metų pasirodė apysaka „Šunyčiai", rašytojas buvo pakrikštytas „Ernesto Hemingvėjaus įpėdiniu".
Net tris dešimtmečius M.Vargas Ljosa gyveno nesantaikoje su kitu garsiu Lotynų Amerikos rašytoju Gabrieliu Garsija Markesu (Gabriel Garcia Marquez). Išsiskyręs su pirmąja žmona 1964 m. ir po metų vedęs antrą kartą, M.Vargas Ljosa parašė darbą apie savo bičiulį G.G.Markesą. Šis tapo jo sūnaus krikštatėviu. Deja, 1976 m. jųdviejų draugystė nutrūko. G.G.Markesas 1982-aisiais pelnė Nobelio literatūros premiją. Po beveik 30 metų tai pavyko ir M.Vargui Ljosai.
Algė Ramanauskaitė
