Visai gali būti, kad mūsų visatą sukūrė ne Didysis sprogimas. Kaip dėstoma „Archiv.org“, Didysis sprogimas galėjo būti visai ne tai, ką įsivaizdavome iki šiol. Iš tikrųjų, Didžiojo sprogimo apskritai galėjo nebūti – mūsų visata galėjo atsirasti visai kitaip.
Labai trumpai kalbant, Didžiojo sprogimo teorijoje postuluojama, kad visata savo egzistenciją pradėjo kaip nepaprastai ir kone be galo tankus materijos gumuliukas (singuliarusis taškas), kuris pradėjo vėsti ir plėstis – kaip balionas. Baliono vėsimas leido susiformuoti subatominėms dalelėms, ir, savo ruožtu, žvaigždėms, planetoms bei gyviems sutvėrimams.
Vis dėlto Didžiojo sprogimo teorijoje esama tam tikrų nesusipratimų. Tiesa, iki šiol niekas nepasiūlė jokios geresnės ir įtikinamesnės teorijos apie tai, kaip galėjo susiformuoti visata. Šiaip ar taip, mes vis dar neįsivaizduojame, kas pastūmėjo nepaprastai tankų materijos grumstelį sprogti išorėn. Maža to, beveik visoje visatos erdvėje temperatūra yra maždaug vienoda – o tai būtų mažai tikėtina Didžiojo sprogimo atveju: temperatūra vargu ar būtų pasiskirsčiusi taip tolygiai.
Naujoje visatos susidarymo teorijoje daroma prielaida, kad visata gali būti keturių dimensijų žvaigždės kolapso padarinys. 4 išmatavimų žvaigždė – tokia beprotiška juodoji skylė, kokių mes net negalime įsivaizduoti. Mėginimas paaiškinti, kaip jos atrodo ir veikia, būtų maždaug toks:
„Šiame modelyje mūsų trimatė visata yra membrana, kuri plūduriuoja „didžiulėje visatoje“, sudarytoje iš 4 matmenų. Tyrėjų grupė įsivaizdavo, jog jei „didžiulė visata“ turėtų savo keturmačių (4D) žvaigždžių, kai kurios iš jų kolapsuotų (susitrauktų), suformuodamos keturmates (4D) juodąsias skyles – lygiai taip pat, kaip masyvios žvaigždės mūsiškėje visatoje po savo egzistencijos palieka mūsiškes juodąsias skyles. Tos 4D žvaigždės sproginėtų irgi kaip supernovos, šiurpiai atsikratydamos išorinių savo sluoksnių, o vidiniai susitrauktų į juodąsias skyles.“
Mintis tokia: mums žinomos trimatės juodosios skylės, kurių apstu mūsų visatoje, turi dvimatę (2D) ribą, kuri vadinama įvykių horizontu (jį kirtęs objektas nebegali ištrūkti iš juodosios skylės gravitacijos lauko). 4 dimensijų juodojoje skylėje įvykių horizontas, savo ruožtu, būtų trimatis (3D). Kaip byloja tyrėjų sudarytas kompiuterinis modelis, kolapsavus 4 matmenų žvaigždei, jos medžiaga būtų į trimatį įvykių horizontą, kuris laikui bėgant iš lėto plėstųsi. Tas įvykių horizontas ir galėtų būti mūsų visata.
Teorija dar labai jauna; tyrėjų modeliai byloja, kad ji gana perspektyvi, tačiau nauji Europos kosmoso agentūros (ESA) atradimai rodo foninėje kosminės kilmės mikrobangų spinduliuotėje vykstant tam tikras fliuktuacijas (virsmus), kurios sutampa su Didžiojo sprogimo teorija, tačiau prieštarauja naujajai keturmatės juodosios skylės teorijai.
Tyrėjai neslepia, kad jie tebetobulina savuosius modelius, tad kol kas nieko tikro negalima teigti. Savaime suprantama, vadovėlių mesti į šiukšliadėžes dar nereikėtų – niekas nesako, kad Didžiojo sprogimo teorija yra neteisinga. Tiesiog gali būti ir kitų visatos atsiradimo paaiškinimų.
Plačiau ši teorija išdėstyta žurnale „Nature“.
