Astronomai patvirtino, kad centrinėje Paukščių Tako dalyje egzistuoja supermasyvi juodoji skylė. Pasak jų, tai pirmasis atvejis, kai prielaida apie juodųjų skylių egzistavimą yra paremta tokiais tvirtais įrodymais.
Šalia milžiniškos juodosios skylės mūsų galaktikos branduolyje esančių žvaigždžių judėjimas astronomų buvo stebimas „preciziškai tiksliai“. 16 metų trukę šio žvaigždžių spiečiaus stebėjimai mokslininkams suteikė lig šiol išsamiausių žinių apie šią Paukščio Tako dalį, rašo britų dienraštis „Times“.
Europos pietinėje observatorijoje (ESO) Čilėje atlikti stebėjimai pateikė tvirčiausius iki šiol įrodymus apie galaktikos branduolyje esančią supermasyvią juodąją skylę ir gravitacinį jos poveikį kaimyninėms žvaigždėms. Daugiau nei 16 metų astronomai fiksavo 28 galaktikos branduolyje esančių žvaigždžių orbitas, kurių pokyčiai padėjo tirti jų judėjimą veikiančią juodąją skylę.
„Sagittarius A“ pavadinto objekto negalima pamatyti tiesiogiai, tačiau apie juodąją skylę galima spręsti iš ją supančių žvaigždžių judėjimo, pastebi dienraštis. Tyrimo duomenys paskelbti žurnale „Astrophysical Journal“.
Pasak tarptautinei tyrėjų grupei vadovavusio Maxo Planko kosminės fizikos instituto (Vokietija) profesoriaus Reinhardo Genzelo, neabejotinai pats įspūdingiausias šio daug metų trukusio tyrimo pasiekimas yra tas, kad yra pateiktas pats geriausias iki šiol empirinis supermasyvių juodųjų skylių egzistavimo įrodymas. „Galaktikos centre esančių žvaigždžių orbitos liudija, kad be jokių pagrįstų abejonių centrinė masės koncentracija, 4 milijonus kartų pranokstanti Saulės masę, yra juodoji skylė“, - sakė jis.
„Galaktikos centras – unikali laboratorija, kurioje galime tirti fundamentalius stiprios gravitacijos, žvaigždžių dinamikos ir jų formavimosi procesus, tiesiogiai susijusius su kitų galaktikų branduoliais, tokiu tikslumu, kokio niekuomet negalėtume pasiekti už mūsų galaktikos ribų“, - pabrėžė profesorius Genzelas.
„Galaktikos centre egzistuoja artimiausia iš mums žinomų supermasyvių juodųjų skylių, todėl tai geriausia vieta išsamiems tokių objektų tyrimams“, - pridūrė kitas tyrėjų grupės narys astrofizikas Stefanas Gillessenas.
„Sagittarius A“ juodosios skylės stebėjimai taip pat leido mokslininkams didžiausiu tikslumu iki šiol nustatyti atstumą nuo Žemės iki galaktikos centro. Jis sudaro 27 000 šviesmečių. Astronomams taip pat pavyko nustatyti tam tikrus galaktikos branduolyje skriejančių žvaigždžių panašumus.
„Galaktikos gilumoje esančios žvaigždės skrieja atsitiktinėmis orbitomis, tarsi bičių spiečius, - pastebėjo S. Gillessenas. – Tačiau 6 iš 28 žvaigždžių aplink juodąją skylę esančių žvaigždžių išsidėstę disko forma. Šiuo požiūriu naujasis tyrimas taip pat patvirtino ankstesnių stebėjimų, kai buvo aptiktas diskas, išvadas, kurios tuomet rėmėsi vien statistine analize.“
„Sagittarius A“ stebėjimai buvo vykdomi Atakamos dykumoje Čilėje esančios La Silla observatorijos 3,5 m skersmens teleskopu ir keturių 8,5 m skersmens Paranalo observatorijos teleskopų masyvu. Paukščių Tako branduolį iš Žemės sunku pamatyti, nes vaizdą užstoja tarpžvaigždinių dulkių debesys. Todėl astronomai stebėjimus vykdė pro jas prasiskverbiančių infraraudonųjų spindulių diapazone.
„Sagittarius A“ stebėjimų duomenų animacija.
